Vietnamas: nuo šiaurės iki pietų

„Vos įsėdus į Vietnamo avialinijų lėktuvą, pasitinka lėktuvo palydovės – jaunos, gražios, smulkių bruožų merginos, dėvinčios tradicinius Au Dai – šilko tunikas ilgomis rankovėmis ir stačiomis apykaklaitėmis bei šilko kelnėmis. Tai kiek neįprasta, bet labai malonu. Su šia apranga ir savo santūriomis šypsenomis lėktuvo palydovės primena miniatiūrines princeses iš rytietiškų pasakų. Padvelkia nujaučiama romantika…

Jei Jums pasiseks į Hanojų atskristi anksti ryte, kai tik pradeda švisti, leidžiantis lėktuvui išvysite saulės spindulių nušviestas kalnų viršukalnes ir tarp jų auksu žibančias upių vagas. Kraštovaizdis primena kinų akvareles…“

Tokiais pirmaisiais savo įspūdžiais keliaujant į Vietnamą dalijosi „Wrislit“ kelionių agentūroje dirbanti Violeta.

Vietnamo privalumai

„Rytų Azijos šalys niekada nebuvo mano svajonių šalys, – pasakojo ji, – tačiau Vietnamas, po kurį keliavau savaitę mane sužavėjo daugeliu dalykų. Supratau, kad tai šalis, į kurią norėčiau sugrįžti. Ji pažadino manyje keistą nostalgijos jausmą. Čia natūralus, nepagražintas gyvenimas. Namai, senove alsuojantys architektūros paminklai, buvusio kolonijinio stiliaus pastatai – niekas neišdailinta, „nenulaižyta“ specialiai turistams, kaip Tailande ar kitur. Graži ir egzotiška gamta, neįprastas gyvenimo būdas, malonūs ir neįkyrūs žmonės, skanus, neaštrus maistas, nuostabūs rankdarbiai, viskas pigu,“ – vardijo Vietnamo privalumus Violeta.

„Atmintyje ilgai išliks ryto rūkas virš Hanojaus Hoan Kiem ežero arba prie Mekongo deltos vandenų, žvejai plokščiadugniuose laiveliuose, kepurėtos vietnamietės su nešuliais, kvapais ir vaizdais pritrenkiantys turgūs… Vietname jutau baigiantį išnykti praėjusį amžių, mums, jau nebeegzistuojančio laikmečio pėdsakus“.

Keliaudama Violeta klausinėjo sutiktų užsienio turistų, kodėl jie čia važiuoja. Visi, kaip vienas tvirtino, esą sužavėti šalimi: prancūzams buvo įdomu ieškoti savo šalies buvimo šioje žemėje ženklų, jie žavėjosi švelnaus skonio vietnamietiškos virtuvės patiekalais, australams patiko, kad pigu ir, palyginti, arti atvykti. Olandai ir ispanai teigė, kad keliauti po Vietnamą jų šalyse tapo itin madinga.

Pasak Violetos, lietuviai dar neatrado šios šalies. Turbūt todėl, kad niekas iki šiol nesiūlė ten keliauti, trūko informacijos. Dešimties dienų pažintinė-poilsinė (poilsis pietuose esančioje Truong Sa saloje) kelionė nedidelei grupei turistų (su nakvyne 4 žvaigždučių viešbučiuose ir 3 kartų maitinimu bei ekskursijomis) kainuoja apie 6000 litų. Vien skrydis kainuoja per 3 tūkst. litų. Keliaujant į Vietnamą reikia vizos .

Planuojant kelionę kyla klausimas: ką pirmiau aplankyti – Hanojų ar Saigoną (dabar Hoši Miną)? Šie du miestai dažnai lyginami su dviem moterimis: Hanojus – mergina, gimusia ryžių laukuose, dėvinčia medvilninius drabužius, nuolat plušančia, ir tik trumpam sustojančia nusišypsoti, pasiųsti nedrąsų žvilgsnį ir nesuvokiančia savo grožio bei žavesio. Hoši Minas – rafinuota gražuole nepriekaištingu makiažu, spindinčiais batais ir visuomet pasiruošusia plačiai ir vylingai šypsotis…

Pasak Violetos, keliauti po Vietnamą patogiausia atskridus į Hanojų, o po to leistis žemyn, į pietus, iki Hoši Mino, Mekongo deltos, pakeliui lankant visas šalies įdomybes.

Hanojus

„Mano kelionė prasidėjo Hanojuje, – pasakojo Violeta. Dabartinio Vietnamo sostinė – antras pagal dydį miestas. Čia gyvena apie 4 milijonus žmonių, o jo gatvėmis važinėja turbūt tiek pat mopedų, dviračių ir motociklų. Šios transporto priemonės – didžiausias daugelio vietnamiečių turtas, nes automobiliai labai brangūs. Net senas automobilis kainuoja kelis šimtus ar net tūkstantį dolerių, o vietnamiečių mėnesio atlyginimas – 30–50 USD. Gatvėse tvyro nepaliaujamas chaotiškas judėjimas be taisyklių. Supranti, kad geriau būti šio reginio stebėtoju, bet ne dalyviu,“ – sakė Violeta.

Hanojuje, kaip ir daugelyje pietryčių Azijos šalių, jaučiama prancūziška dvasia: kolonijinio stiliaus pastatai, pavėsingi bulvarai. Miesto centre – Hoan Kiem ežeras su mažyte sala ir vėžlio šventykla jos viduryje. Sutemus, ši pagoda apšviečiama ir tampa dar romantiškesne. Šią vietą itin mėgsta įsimylėjėliai, atvažiuojantys pasėdėti ant suolelių šalia ežero.

Hanojui per tūkstantį metų, tik anksčiau jis vadinosi Thang Loang. Hanojumi jis tapo nuo 1831 m. Hanojus kinų kalba reiškia „drakoną, skriejantį į dangų“. Seniausi Hanojaus statiniai yra iš XI a. – Vieno bokšto pagoda ir Literatūros šventykla – pirmasis Vietnamo universitetas.

Vandens lėlių teatras

Tačiau tik čia, Hanojuje, yra vienintelis pasaulyje vandens lėlių teatras, kuriam jau 1000 metų. Senovinį teatro meną sukūrė ryžių augintojai, kurie daug laiko praleisdavo apsemtuose ryžių laukuose ir stebėdavo Raudonosios upės potvynių jėgą.  Jie išdroždavo lėlės iš drėgmei atsparios figos medienos, nudažydavo jas augaliniais dažais. Lėlės vaizduodavo žmones ir gyvulius, mitines būtybes (drakonus). Spektakliai buvo statomi užpiltame ryžių lauke arba ant ežero ar tvenkinio kranto. Tokie kaimo spektakliai ilgainiui tapo vandens lėlių teatru Hanojuje. Dabar šie spektakliai vyksta beveik kas vakarą. Gyva vietnamietiška muzika ir įvairios mizanscenos iš gyvenimo tęsiasi 45 minutes. Lėlininkai stovi vandenyje iki juosmens, už bambukinės pertvaros, o medinės žuvys, herojai, drakonai plaukioja ir vaikšto lyg gyvi.

Dar viena Hanojaus įžymybė – Ho Chi Mino mauzoliejus ir buvęs jo gyvenamasis namas ant polių. Buvęs šalies vadovas ne tik propagavo socialinę lygybę, bet ir pats gyveno labai kukliai. Gal todėl vietnamiečiai jį mini su pagarba.

Smalsumo vedama Violeta aplankė ir senąjį Hanojaus kvartalą. Ten važiavo nusisamdžiusi velorikšą. Siaurose kvartalo gatvelėse, šalia nedidelių, siaurų namų virte virė gyvenimas. Čia pat gatvėje verdamas valgis, kapojama mėsa, lukštenami kokosai, valgoma ir ilsimasi, siuvami rūbai, kerpami plaukai, skalbiama, perkama ir parduodama ir t.t. Triukšmas, dulkės, tuntai vaikų, šunų, įvairiausių kvapų… Šis miesto vaizdas – savotiškas kultūrinis šokas, paliko neišdildomą įspūdį.

Tūkstančių salų pasaulis

Viena vietnamiečių legenda pasakoja apie milžinišką slibiną, kuris, leisdamasis į jūrą, klintinį krantą suskaldė į tūkstančius salelių. Gal tai buvo tas pats drakonas, kurio vardu buvo pavadintas Hanojus, nes tik už 30 km nuo sostinės į įlanką Halong Bay, (kuri reiškia vietą „kur drakonas leidžiasi į jūrą“) „nukritęs drakonas“ sukūrė čia vieną vaizdingiausių peizažų Vietname. Kalnų uolos lyg kupstai kyšo iš smaragdo žalumo  vandens. 1500 kv. km plote čia dar yra tūkstančiai urvų ir grotų. Kai kurie iš jų įspūdingai dideli ir gražūs, išpuošti netikėčiausių formų stalaktitais ir stalagmitais. Šį, 3000 salų šiaurės Vietnamo gamtos stebuklą, įkvepiantį poetus ir dailininkus, tiesiog būtina aplankyti.

Hue – miestas stebuklas

Jei Halong Bay – gamtos stebuklas, tai Hue – miestas stebuklas, įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Į šį miestą, esantį beveik pusiaukelėje tarp Saigono ir Hanojaus,  Violeta atskrido lėktuvu. Tačiau atvykti galima ir naktiniu ekspresu iš Hanojaus. Keturiolikos valandų kelionė (688 km) miegamajame vagone su pusryčiais kainuoja per 30 dolerių.

Hue buvo įkurtas 1687 m., kaip karališkasis miestas ant Kvapniosios upės kranto. 1802–1945 m. tai buvo politinė Vietnamo sostinė, paskutiniųjų trylikos imperatorių Nguyen buveinė. Šis mažas, ramus miestas garsėja puikia architektūra, citadelėmis, rūmais. Galima aplankyti imperatorių – Tu Duc (garsėjo daugybe žmonų ir šimtais sugulovių, bet neturėjo vaikų) ir Khai Dihn – mauzoliejus puikiuose parkuose su tvenkiniais. Plaukti Kvapniąja upe ir grožėtis šešiaaukšte Thien Mu pagoda, architektūriniu Hue šedevru, statytu 1601 m. Kita Hue įžymybė – 1805 m. statyta citadelė. Jos viduje esantį Uždraustąjį imperatoriškąjį purpurinį miestą supa net trys eilės gynybinių sienų, kurių ilgis – 2, 3 km, o išorinių – 10 km.

Danangas

Iš Hue Violeta atvyko į Danangą –  trečią pagal dydį miestą Vietname ir uostą Pietų Kinijos pakrantėje. Čia dažniausiai švartuojasi ir kruiziniai laivai. Karo su JAV metu 1965 m. šiame uoste išsilaipino amerikiečiai. Nuo tada Danangas tapo didžiausia karine baze Pietryčių Azijoje. Prancūzų kolonijinio valdymo laikais miestas vadinosi Tourane. Tuo laikotarpiu buvo pastatyta daug didelių pastatų, gatvės apsodintos medžiais.

Įspūdingiausia Danango vieta – Cham skulptūrų muziejus, pastatytas 1915 m. Jame surinkta didžiausia Cham skulptūrų kolekcija.

Kur baigiasi šiaurė ir prasideda pietūs

Nuo Danango keliaujant į pietus tenka kirsti Marmuro kalnus. Aukščiausia  jų viršūnė – 1143 m. Kalnai – penkios marmurinės viršūnės, kaip penkios budistinės stichijos: oras, medis, vanduo, ugnis ir žemė. Kalnuose esantis marmuras naudojamas skulptūrų ir suvenyrų gamybai. Hai Van Pas (t.y. „Jūros debesies“) kalnų perėja, esantį 964 m aukštyje, yra gamtinė riba, skirianti Vietnamą į šiaurę ir pietus. Šiaurinėje pusėje yra keturi sezonai, o pietinėje du – sausasis ir drėgnasis. Ši perėja yra strateginė ir karine prasme. Joje trys dzotai. Seniausias iš jų – prancūziškas, 300 metų. Įspūdingiausias – amerikiečių, pastatytas karo metais. Jis saugojo amerikiečių karių poilsį nuo sekinančių kovų džiunglėse.

Hoi An – Vietnamo perlas

Už perėjos Hoi An miestas. Čia niekas niekada nekariavo. Tai buvo viena didžiausių prekyviečių Pietryčių Azijoje ir upinis uostas XVI a. Jame apsigyveno daug kinų ir japonų pirklių. Vėliau įsikūrus Danangui jis prarado savo reikšmę. Karo metais Hoi An buvo didelė amerikiečių karinė bazė, skirta poilsiui. Nuo 1993 m. jis tapo vienu populiariausių turistinių miestų Vietname, įtrauktas į UNESCO sąrašą. Tai kinų stiliaus miestukas su čerpių stogais ir siauromis gatvelėmis, daug šventyklų, galerijų, yra šilko fabrikas. Seniausias miesto pastatas yra 1454 m. statyta pagoda. Hoi An įsikūrę daugybė amatininkų, tikrų liaudies meistrų dirbtuvėlių, kurias galima aplankyti ir pažiūrėti, kaip gaminami keramikos ar tradiciniai, laku padengti dirbiniai, drožinėjama, pinami kilimai, siuvinėjama ant šilko ar taftos. „Tai, ką pamatai šilko fabrikėlyje, pranoksta tokio darbo įsivaizdavimą,“ – pasakojo Violeta. Moterys ir mergaitės rankomis siuvinėja tokius peizažus, kad sunku juos atskirti nuo fotografijų. Įvairiausiais šilko siūlais išgaunami šešėliai, visos spalvos, jų pustoniai“. Šių puikių dirbinių – staltiesių, įvairių paveikslėlių, kaklaraiščių čia galima nebrangiai (nuo 7 dol.) nusipirkti. Gražūs dirbiniai iš lako, pradedant nuo padėkliukų, baigiant baldais. Puikūs ir nebrangūs juvelyriniai dirbiniai iš sidabro ar aukso su perlais.

Šalia Hoi An driekiasi puikių smėlio paplūdimių juosta. Čia itin mėgsta ilsėtis australiečiai. Viešbučiai, pasak Violetos, pakankamai geri, juose – lako baldai, daug meno kūrinių – šilko paveikslai ant sienų, graviūros, keramika.

Saigonas – nostalgiškos traukos miestas

Kelionė tęsėsi toliau į pietus. Jei Europoje visi keliai veda į Romą, tai Vietname į – Saigoną, dabar vadinamą Hoši Minu. Saigonas – pietų Vietnamo simbolis, tikras Azijos didmiestis, kuriame gyvena per 6 mln. žmonių. XIX a. šis miestas pranoko net Honkongą. Karai ir komunizmas sustabdė šį triumfą. Dabar Saigonas – tai parduotuvės, viešbučiai, naktinis gyvenimas, prancūziško stiliaus vilos, kinų kvartalai, Notr Dam katedra ir legendinis Amerikos konsulatas.„Vaikščiojau karščiu ir drėgme alsuojančio, vakarėjančio Saigono Dong Khoi gatve (anksčiau ji buvo žinoma kaip Catinat gatvė), kur Grahamo Greeno herojus iš „Tyliojo amerikiečio“ – karo korespondentas Fowler’is sėdėdavo lauko kavinėje šalia „Continental“ viešbučio ir nekantriai laukdavo savo mylimosios Phuong. Tiesiog kojos pačios atnešė į šią vietą, kaip ir daugelį kitų žmonių, kuriuos mačiau fotografuojantis arba tiesiog stovint, prisimenant matytus šio populiaraus filmo kadrus… – pasakojo Violeta. – Man to nepakako, užėjau į vidų, pasėdėjau itališkoje kavinėje, kuri dabar čia įsikūrusi ir mintyse „prasukau“ šį filmą… Apėmė savotiškas liūdesys ar sunkiai apibūdinama nostalgija“. Dar kartą keistą jausmą Violeta patyrė aplankiusi municipalinį paštą su nuostabiais senoviniais žemėlapiais ant sienų. Čia, į savo buvusią darbo vietą, vis dar ateina senukas pašto tarnautojas ir už nedidelį mokestį atlieka labai romantišką paslaugą – parašo trumpą, eiliuotą meilės laišką, kurį galite čia pat išsiųsti…

Požeminė tvirtovė Ču Či

Ši vieta kiekvienam ją aplankiusiam palieka didžiausią įspūdį. Už 60 km nuo Saigono driekiasi garsieji Ču Či požemių tuneliai-labirintai. Per trylika Vietnamo karo metų buvo sukurtas šis stebuklas, pareikalavęs titaniško darbo. Rankomis buvo iškasta per 200 km tunelių net trimis požemių aukštais. Pirmasis lygis – 3–4 m gylyje, kad galėtų išlaikyti tanką ir bombardavimus, antrasis – 10 m ir trečiasis – 15 metrų, su išėjimais po vandeniu į Mekongo upę. Kenčiantiems nuo klaustrofobijos geriau į juos nelįsti, nes tuneliai labai siauri – vos 80 cm, jų aukštis – 1,2 metro. Ne kiekvienas gali pralįsti tokiu vamzdžiu, o dar įvairūs spąstai. Baisios kančios tykojo čia pakliuvusių amerikiečių kareivių. Tuneliai jungė dideles galerijas, kuriose buvo įrengtos gyvenamosios patalpos, ligoninės, sandėliai, ginklų gamyklos ir vadavietės. Nors čia buvo ir verdamas valgis, jokio dūmelio virš žemės nesimatydavo, viskas buvo meistriškai užmaskuota. Angos į šiuos tunelius – taip pat. O, kad įėjimo neužuostų šunys, padėdavo žuvusių amerikiečių drabužių skiaučių.

Vietnamo „Venecijoje“

Mekongo upės delta – didžiausia pasaulyje, užimanti 60 tūkst. kv. km plotą (beveik, kaip ir Lietuva). Tai didžiausias ryžių auginimo regionas Vietname. Pagal ryžių eksportą šalis užima antrą vietą po Tailando. Čia taip pat auginami kokosai, cukranendrės, vaisiai. Upės vandenyje veisiasi daugybė žuvų. Mekongas – viena ilgiausių pasaulyje upių, prasidedanti Tibete ir 4500 km tekanti per Kiniją, Birmą, Laosą, Tailandą, Kambodžą, Vietnamą. Į Pietų Kinijos jūrą ji įteka devyniais srautais, todėl vadinama devynių drakonų upe. Kasdien upėje būna du potvyniai ir du atoslūgiai, o žmonės čia gyvena nameliuose ant polių.

Mekongo delta iki XVIII a. buvo Khmerų karalystės dalis ir vadinosi žemutine Kambodža.Vietnamas ją aneksavo, o raudonieji khmerai mėgino ją susigrąžinti. Bet Vietnamas pasinaudojo tuo pretekstu  įsiveržti į Kambodžą ir nuversti raudonųjų khmerų režimą.

Mekongas yra viena pagrindinių turistinių įdomybių Vietname, dažnai vadinama Vietnamo „Venecija“. Delta yra už 100 km nuo Saigono. Kad galėtum apžiūrėti šį įspūdingą gamtos objektą, geriausia skristi lėktuvu.

Norint pamatyti gyvenimą ant vandens ir gamtą iš arti, geriausia keliauti laivais su gidu.  Upės delta išraizgyta šimtais kanalų ir upių labirintų, pelkių, ryžių laukų, todėl keliauti galima tik su patyrusiu vedliu.

Mekongo vanduo neskaidrus, nesimato nei žuvų, nei irklų. Tačiau čia daugybė gėlavandenių ir jūrinių žuvų. Plaukiojantys kaimai ant vandens – deltos išskirtinumas. Taip gyvenama nuo seniausių laikų. Žmonės čia pat žvejoja, gamina valgį, netgi augina nedidelius darželius. Ant plaustų pastatytuose vazonuose auga viskas. Šių kaimų gyventojų vaikai lanko plaukiojančias mokyklas, plaukioja ligoninės, turgūs, netgi bažnyčios. Kai kurių kaimelių gyventojai susisiekia kabančiais tiltais. Tai savotiška gyvenimo dalis ir pramoga.

Apie žmones ir gyvenimo būdą

Vietnamiečiai labai smulkaus kūno sudėjimo, mažo ūgio. Merginos gracingos ir moteriškos. Jos dievina šviesią odą ir stengiasi dengti rankas ilgomis plonomis pirštinėmis, veidus – skaromis, o galvas – kepurėmis. Labi nori pagimdyti sūnų, nes tuomet būna užtikrintos, kad nepaliks vyras. Vietname vis dar populiaru turėti kelias moteris: žmoną ir meilužę. Labai daug mišrių šeimų.

Žmonės šilti ir draugiški, visuomet stengiasi pasidalinti patirtimi ir informacija apie savo šalies istoriją ir kultūrą.

Vietnamiečiai gana smalsūs, todėl nenustebkite, jei jie paklaus kiek jums metų, ar jūs vedęs, ar turite vaikų ir kt. Šiais klausimais jie išreiškia susidomėjimą jumis ir savo mandagumą. Jie gali nusistebėti jūsų ūgiu ir netgi figūra, norės pačiupinėti, ar jūs kartais „nepripūstas“.

Jausmai viešose vietose nereiškiami. Labai negarbinga prarasti kantrybę, rodyti nepasitenkinimą, pyktį.

Apranga gana konservatyvi. Į šventyklas galima įeiti tik drabužiais ilgomis rankovėmis, be batų, su galvos apdangalu.

Fotografuojant žmones patartina atsiklausti.

Vaikai ir senyvi žmonės kai kur elgetauja, tačiau patariama to neskatinti dalinant dovanėles ir suvenyrus.

Arbatpinigiai nėra privalomi, tačiau už gerą aptarnavimą galima atsidėkoti.

Ką nors paduodant kitam asmeniui, tai reikia daryti dviem rankomis (ypač tai liečia pinigus ir biznio kortelę). Paimti taip pat reikia abiem rankomis.

Apie virtuvės ypatumus

Kai kurie patiekalai panašūs į kinų, tik mažiau prieskonių. Kai kurie – į tajų, tik be čili prieskonių, švelnaus skonio. Tradicinius ryžius čia papildo makaronai, gausybė daržovių. Didelę įtaką Vietnamo virtuvei padarė ir prancūzų kolonijinis periodas. Tad čia galima paskanauti trapių kroiccant bandelių ir ilgos duonos (baguettes), varlių kojelių, paštetų, flambe iš karamelės ir bananų. Kava geriama pagal buvusias prancūzų kolonistų tradicijas: ant puodelio dugno įpilama kondensuoto pieno, o ant viršaus padedama talpa su užpilta kava, kuri lėtai košiasi į pieną. Tada atnešamas termosas su karštu vandeniu ir jūs prisipilate iš jo vandens tiek, kokio stiprumo kavos norite. Jei karšta, paduodama vandens su ledu.

Valgoma daug jūros gėrybių; omarų, krabų, krevečių, įvairių žuvų, kalmarų ir kt. Kainos neaukštos. Iš jų ruošiama daug įvairių padažų, kurių kvapas labai stiprus ir ne visiems malonus, tačiau skonis geras. Jis vadinasi nuoc mam.

Vištiena laikoma prabanga, valgoma tik ypatingomis progomis – per vestuves, laidotuves ir pan. Valgoma ir antiena. Jautiena labai kieta, tamsi. Valgoma daug neriebios kiaulienos. Delikatesu, ypač šiaurėje, laikoma šuns mėsa, yra net specialūs restoranai.

Vandens iš čiaupo gerti nepatartina. Net ir dantims valyti geriau naudoti buteliuose parduodamą vandenį. Vietnamietiška arbata panaši į kinietišką žaliąją arbatą. Šiaurėje geriama stipri ir kartoka, pietuose – švelnesnė ir aromatizuota jazminais ar lotosu. Geriama po valgio.

Vietos alus „333“ arba „Tiger“ neblogas, šviesus ir nebrangus. Yra ir importuojamo „Heinecen“ ir kt. Tradicinis stiprusis vietos gėrimas – įvairios užpiltinės su gyvate, ryžių degtinė ir vynas. Geriausias suvenyras – kobrų trauktinė. Kobros tam auginamos specialiose fermose Mekongo deltoje.

Patarimas: baigę valgyti nepalikite lazdelių įsmeigę vertikaliai – tai laikoma mirties ženklu.

Apie šalį:

Plotas: 330.991 kv. km; Pietų Kinijos jūros pakrantė: 3260 km

Gyventojų: 80 mln.; 54 etninės grupės;

Religija: budizmas, konfucionizmas, krikščionybė (pietų Vietname – 90 proc.);

Santvarka:

Sostinė: Hanojus (… gyv.)

Klimatas: du sezonai – vėsus ir sausas (nuo lapkričio iki balandžio mėn.)

Ištekliai: anglis, geležies rūda, boksitai, vario rūda, nafta

Ūkis. Žemės ūkyje auginama: ryžiai, saldžios bulvės, žemės riešutai, soja, kaučiukas, kava, arbata, medvilnė, tabakas, kokosas, tropikų ir subtropikų vaisiai, prieskoniai;

Trumpa istorija:

Pirmosios gyvenvietės

189 m. e. – 939 m. e. kinų okupacija;

939 m.–1860 m. – valdė vietos karaliai;

1860–1945 m. – prancūzų kolonija;

1945 m. socialistinė respublika (paskelbė Ho Ši Minas)

1962–1975 m. – karas su JAV