Straipsniai

Dykumos kelias vingiavo per Namibijos platybes, iš lėto temo. Tai buvo mano pirmasis vakaras šalyje, apie kurią svajojau, ir iš kurios visiškai nežinojau, ko tikėtis. Ir tuomet išvydau tikrą spalvinį stebuklą - Afrikos saulėlydį, kuris atėmė žadą. Spalvoms išnykus, mane ir visą aplink plytinčią, nuščiuvusią laukinę gamtą apgaubė žvaigždžių antklodė. Kasdienių darbų karuselė sustojo, užleisdama vietą skambančiai tylai, kurioje neišvengiamai turėjo įvykti vienas susitikimas - susitikimas su savimi.

Kai oro bendrovė "Air Namibia" pakvietė mūsų kelionių agentūrą "AAA WRISLIT" nuvykti į Namibiją ir parodyti visas įdomiausias vietas, sutikau nė negalvodama. Namibija keliolika kartų didesnė už Lietuvą, o joje gyvena mažiau nei du milijonai gyventojų, tad erdvės čia tikrai daug. Gyventojų tankumas - tik 2,43 žmogaus vienam kvadratiniam kilometrui! Nenuostabu, kad tylos bei ramybės Namibijoje ieškojo ir Holivudo žvaigždės Angelina Jolie ir Bradas Pittas - jie tikėjosi čia pasislėpti nuo žiniasklaidos dėmesio. Čia gimė poros dukra Shiloh. Aktoriai rado prieglobstį jaukiame Swakopmundo miestelio „Burning Shore“ viešbutyje. Žinoma, dabar šis viešbutis traukia turistus. Lankėmės jame ir mes. Jokios "holivudiškos" prabangos, tik po langais plytintis Atlanto vandenynas. O galbūt tai ir yra didžiausia prabanga?

Namibija iš tiesų labai saugi šalis, nors ir ne ne tokia populiari kaip kaimyninė Pietų Afrikos Respublika. Joje puiki infrastruktūra ir vokiška tvarka (retai kada pamatysi šiukšlių). Turistai čia turi iš ko pasirinkti, kur apsistoti, nakvynės - nuo pilių, namelių gyvūnų parkuose, įvairių karegorijų viešbučių iki paprasčiausių palapinių. Daugybė pasaulio medžiotojų ne tik svajoja, bet ir važiuoja į Namibiją ieškoti egzotinių gyvūnų. Ką veikti Namibijoje, be vargo randa ir aktyvaus bei nuotykinio turizmo mėgėjai.

Smėlio simfonija

Nors didžiąją Namibijos dalį sudaro dykumos (Namibo ir Kalagario), šalies kraštovaizdis keliaujant keičiasi. Mums teko pasigrožėti ir kalnais, ir kanjonais, ir savana, ir Atlanto vandenynu. Vis gi dykuma daro labai stiprų įspūdį.

Namibo dykuma yra laikoma viena seniausių pasaulyje, o kopos, manoma, susiformavo dar prieš 40-15 milijoną metų. Šioje dykumoje yra labai aukštų kopų, kai kurios siekia net 325 metrus. Išvydus šias smėlynų karalienes, jų subtiliausius atspalvius nuo abrikoso iki ryškių plytų spalvos, grakščius kontūrus, formuojamus vyraujančių vėjų, tampa aišku, kodėl dykumos taip traukia menininkus, fotografus.

Mes kopėme į vieną aukščiausių pasaulyje smėlio kopų Naukluft parke, Sosusvlei (Sossusvlei) vietovėje. Mirties slėnyje mus pasitiko surrealistinis vaizdas: juodi negyvos akacijos (kai kurios iš jų - net 500-600 metų senumo), suskilinėjusio balto molio plynėje kontrastuojančios su ryškiais raudonais smėlynais ir skaisčiai žydru dangumi.

Norint išvysti saulės, šešėlių ir spalvų žaismą į Sosusvlei geriausia vykti tekant ar leidžiantis saulei ir būtinai pabandyti užkopti į vieną iš kopų. Nebus lengva. Stiprus vėjas į akis pūtė smėlį ir vertė iš kojų, pėdos giliai grimzdo į karštą smėlį... Mums niekas nesakė, kad čia knibždėte knibžda gyvačių, todėl negalima nusiauti batų. Mes nusiavėme - kad būtų lengviau kopti, bet kai sužinojome, kas mums grėsė, nugara nubėgo šaltukas. Laimei, gyvačių nesudominome, tik vabalus, kurių pilna šiame smėlyje.

Užkopus į patį kopos viršų apėmė beribės laisvės jausmas, toks, kad net norėjosi šaukti, prieš akis atsivėrus smėlynų begalybei. Na, o žemyn nusileisti nebebuvo jokio vargo - nuo kopų galima tiesiog nučiuožti.

Netoli Sosusvlei esantis Sesriem kanjonas - dar vienas gamtos stebuklas, kuriame atsispindi ilgametės erozijos pėdsakai, suformavę kilometro ilgio tarpeklį.

Daugiaveidė Namibija

Neįtikėtina, kad tokioje retai gyvenamoje šalyje tokia žmonių įvairovė - čia skamba šešiolika kalbų ir dialektų. Sausringos Namibijos žemės nuo seniausių laikų buvo apgyvendintos san, damara, nama genčių. Šiuo metu Namibijos saule dalijasi net 11 etninių grupių. Didžiausia iš jų  - ovambo. Mus labiausiai nustebino sutikti hererai, himbai ir damara genčių atstovai.

Nuo civilizacijos gana atsiribojusi himba gentis yra įsikūrusi kalnuotame Kaokoland regione šalia Kunenė upės, Namibijos ir Angolos pasienyje. Himbai - tai klajokliai piemenys, keliaujantys su bandomis ten, kur yra vandens ir maisto gyvūliams. Tačiau jie jau moka ne tik ganyti gyvulius, bet ir akiplėšiškai reikalauti pinigų už kiekvieną fotografiją. O gražuolės himbės - bene labiausiai fotografuojamos Namibijos genčių moterys. Jei neduosi pinigų - pradės muistytis, mosuoti rankomis, ir nuotrauka, žinoma, nepavyks. Himbai kūną dengia tik minimaliais ožkos odos gabalais, o jų oda gražiai blizga, mat ji drėkinama rūgusiu ožkos pienu ir įtrinama raudonos ochros bei galvijų riebalų mišiniu, kuris apsaugo nuo kaitros. Šios genties atstovai taip pat išsiskiria savitu plaukų stiliumi. Himbų plaukai pinami į kasas, kurios sutvirtinamos moliu. Įspūdingi ir himbų papuošalai, daromi iš odos, geležies ir kriauklių. Šioje poligaminėje bendruomenėje vyras gali turėti ir keletą žmonų, tradicijų pakeisti negali net AIDS pavojus (šios mirtinos ligos sergamumas šalyje - 22-25 %).

Hererai - himbams giminiška gentis, irgi verčiasi gyvulininkyste, kalba ta pačia kalba. Hererai gyvena centrinėje ir rytinėje šalies dalyje. Hererų moterys puošiasi spalvingomis ilgarankovėmis suknelėmis net svilinant keturiasdešimties laipsnių karščiui. XIX amžiuje, kai Namibija pateko į Vokietijos kontrolę, hererų moterys ėmė mėgdžioti vokiečių misionierių moteris, iš jų ir nusižiūrėjo ilgarankoves sukneles. Tai labai keista, nes prieš šimtmetį vokiečių genocidas išnaikino daugybę šios karingos genties atstovų. Minima, kad 1900 metais Namibijoje gyveno 80 000 hererų, o 1905 metais jų liko tik 16 000. 

Hererės suknelei pasiūti reikia net 12 metrų medžiagos, ji dėvima su šešiais ar net daugiau pasijonių. Neatskiriama ansamblio dalis - galvos apdangalas, primenantis ragus. Tai tarsi ženklas, kuris rodo, kad hererai - gyvulių augintojai. Negalėdama patikėti, ar tikrai hererų moterys kasdien vilki tokį rūbą, pasiteiravau viešbučio virėjo herero apie jo mamą. Hereras patikino, kad tikrai taip. O štai  hererų vyrai specialios aprangos neturi.

Damara genties atstovų kelionėje teko sutikti daugiausia. Damara žmonės - tai viena seniausių Namibijos etninių grupių, o jų kalba priklauso Koisan kalbų grupei (priebalsiai tariami su specifiniu garsu - kliku). Damarai labai draugiški, dauguma dirba viešbučiuose. Atrodo, jie - visų galų meistrai, nes tas pats žmogus gali pasitikti svečius su kokteiliais, nunešti lagaminus, po to nubėgęs į virtuvę pagaminti maisto, o po vakarienės dar nepailsdamas linksminti žmones dainomis ir šokiais. Jei pamatysi damarą važiuojantį, tai visada bus įprasta transporto priemonė - vežimas, traukiamas asilų, o "karietoje" - ir radijo aparatas, ir laikraščiai, ir užklotai nakvynei pakeliui.

Kam norisi dar artimiau pabendrauti su Namibijos gentimis, jų laukia san gentis, geriau žinomi kaip bušmenai. Jų palapinėse galima visiškai atitrūkti nuo civilizacijos. Bušmenai mielai leisis su svečiu į medžioklę ir leis stebėti jų šamaniškus šokius bei dainas.

Nuotykiai su gepardais

Namibijos laukinė gamta ir šalimais ošiantis Atlanto vandenynas - geros sąlygos įvairiausiems gyvūnams. Namibija garsėja vienu didžiausių Afrikoje Etoša (Etosha) parku. Tai labai didelis laukinės gamtos parkas, apimantis net 22 270 kvadratinių kilometrų. Šioje teritorijoje veisiasi net 144 įvairių rūšių gyvūnai: liūtai, leopardai, drambliai, zebrai, žirafos, 340 paukščių rūšių. Geriausia gyvūnus stebėti pasibaigus lietingam sezonui nuo balandžio iki gruodžio mėnėsio. Jei leopardų ar gepardų nepavyksta pamatyti Etoša parke, juos dar galima išvysti pakeliui į šalies sotinę Vinduką – Okondžima Afrikos Fondo (Okonjima Afrikat Foundation) teritorijoje. Ši institucija užsiima laisvėje gyvenančių geopardų, kurių Namibijoje yra daugiausiai pasaulyje, reabilitacija - paima juos iš komercinių medžiotojų fermų, nes šie plėšrūnai anksčiau už medžiotojus suranda ir sunaikina kai kuriuos vertingus gyvūnus, o tai nepageidautina.

Mes troškome pamatyti leopardus. Paiešką pradėjome prieš saulėlydį. Sėdome į atvirus džipus, o mus lydėti sutiko žymus gidas Deenas, dirbantis kartu su BBC "Wildlife" programos žurnalistais. Leopardus sekti padeda speciali antena, kuri skambiai informuoja apie gyvūno buvimo vietą. Pasijuntame kaip tikri laukinių gyvūnų medžiotojai, braunamės su džipu per šakas, krūmus, brūzgynus, iš nekantrumo net sulaikome kvapą. Žinome, kad pamatyti leopardą - nedidelė tikimybė, jį pamato tik pusė išsiruošusių ieškoti šio gražuolio, bet mūsų laimei leopardą vis dėlto pavyko atrasti! Tiesa, labai nustebome, kam reikėjo tiek vargti nes kitą rytą saulei tekant išvydome į leopardus labai panašių geopardų būrį. Vis gi nuotykio malonumas buvo be galo didelis. O gepardus Deenas maitino visai šalia automobilių, mums liepęs tik saugoti rankas. Deenas geopardus iš dalies yra prijaukinęs, šnekasi su jais kažkokia gyvūnams suprantama kalba, bet minėjo, kad užtektų jam nors šiek tiek išsigąsti, ir iškiltų pavojus gyvybei. Bet adrenalino užtat kiek!

Ne visi turistai nori tik grožėtis laukiniais gyvūnais. Namibija traukia medžiotojus iš viso pasaulio didžiuliais medžioklės plotais ir egzotinių gyvūnų įvairove. Kadangi Namibijoje lankosi iš tiesų daug medžiotojų ir yra didelė medžioklės fermų ir operatorių pasiūla,  visas medžioklės procesas yra gana paprastas ir suderintas. Leidimai greitai sutvarkomi Vinhuko oro uoste, ginklus paprastai atsiveža patys medžiotojai, trofėjai paruošiami ir išsiunčiami lėktuvu. Medžioklės paketą sudaro skrydis, apgyvendinimas, pervežimai, medžioklė lydint profesionalui, pirminis trofėjo paruošimas, nemokamas kasdienių rūbų skalbimas. Medžioklės sezonas trunka nuo vasario iki lapkričio mėnesio.

Atlanto gaiva

Pakeliui į antrą pagal dydį Namibijos miestą Svakopmundą (Swakopmund) - vasaros sostinę, regime nežemišką mėnulio kraštovaizdį: nesibaigiančią galybę keistų formų kalvų, kurios primena nuotraukas iš Marso. Svakopmundas mus nustebina - labai elegantiškas, tvarkingas, spalvingas, su ištaigingomis pakrantės vilomis, palmių giraitėmis, europietiškomis kavinėmis, kolonijine architektūra. Šis miestelis greičiau primena Viduržemio jūros nei Afrikos šalies kurortą. Svakopmundas, kuriame ilsėjosi ir Bradas Pittas su Angelina Jolie, labai mėgstamas vietinių dėl Atlanto gaivos, kuri taip vertinama po Namibijos dykumų kaitros. Čia be galo rami ir atsipalaiduoti nuteikianti atmosfera: pakrantėje vietiniai žaidžia šachmatais, bėgioja krykštaujantys vietiniai vaikai, suvenyrų pardavėjai ramiai varto spaudą tik užmesdami akį į vos keletą jų menu susidomėjusių turistų, save ir kitus linksmina vietiniai muzikantai. Laikas sustoja.

Svakopmundas - atgaiva ir nuotykių Namibijoje ieškančiam turistui, nes šiame miestelyje galima užsisakyti įvairių pramogų: sklandymą virš kopų parasparniais, pasivažinėjimą keturračiais, čiuožimą nuo kopų lentomis, skrydį oro balionu, panoraminį skrydį lėktuvu.

Mes pasirinkome išvyką laivu, į kurią leidomės iš garsaus Namibijos uosto Walvis Bay. Tai buvo viena nuotaikingiausių kelionės dienų. Vykome stebėti delfinų ir ruonių. Delfinų nepavyko pamatyti, nes jie, kaip sakė mūsų kapitonas, elgiasi kaip moterys - nenuspėjamai.  Užtat ruonių - gausybė, nuo jų net vanduo mirguliuoja, o kai kurie iš jų - mūsų energingojo kapitono draugai - užsuka ir į patį katerį, meiliai ropščiasi ant kelių, drąsiai fotografuojasi. Visus juos vilioja kapitono kibirėlyje esanti žuvis, tai gal ir nėra romantiška, bet vis tiek - vaizdas lyg iš gražaus sapno. Cape Cross ruonių koloniją sudaro net 80 000-100 000 baubiančių ir nuolat besipešančių padarų. Tik kas ketvirtas gimęs ruoniukas išgyvena, nes didžiąją jų dalį sunaikina šalia klajojantys šakalai ir hienos.

Lagūnoje stulbinanti paukščių įvairovė: pelikanai, kormoranai, flamingai lydi laivą visą kelionę. O po jos mūsų laukė gurmaniška puota su šviežiomis austrėmis  - pačiomis skaniausiomis, kokias man teko kada ragauti. Ir visa tai - užsigeriant Pietų Afrikos šampanu!

Uolų menas ir neregėta augmenija

Twyfelfontein (reiškiantis "abejojantį šaltinį") Khorixas regione išvydome ir unikalius akmens amžiaus raižinius - jų čia yra net apie 2500. Pasaulyje tai vienas didžiausių uolų raižinių muziejų po atviru dangumi. Raižiniai vaizduoja įvairius gyvūnus: žirafas, gazeles, liūtus. Urviniai žmonės ant uolų paliko ir įvairius simbolius. Nors tiksliai nežinoma, kam šie raižiniai buvo skirti, dauguma tyrinėtojų mano, kad tai buvo tarsi mokyklinė knyga vaikams, iš kurios buvo mokomąsi pažinti gyvūnus. 

Namibija stebina ir retais augalais. Welwitschia mirabilis - tai vienas rečiausių pasaulyje augalų, kurio gyvavimo trukmė  - net 1500 metų. Taip pat įspūdingi Quiver medžiai, išaugantys net iki 9 metrų aukščio, įvairių rūšių kaktusai. Mahalani palmės, kurių vaisiai saldūs, pasitarnauja vietiniams kaip žaliava stipriam "Amarula" likeriui, kuris primena "Baileys".  Apie likerį linksmi Namibijos gyventojai mėgsta net dainuoti, o iš šios palmės riešutų gamina raktų pakabukus, gražius krepšius.

Įdomūs faktai:

Nors Namibijoje saulė šviečia net 300 dienų per metus, geriausias laikas lankytis šioje šalyje nuo balandžio iki birželio (saulėta, vidutinė temperatūra  - 25 laipsniai Celsijaus), naktys vėsesnės. Geriau vengti lietingo sezono - lapkričio-vasario mėnesių bei labai karštos vasaros (kai pas mus žiema), nes karštis būna nepakeliamas (daugiau nei 40 laipsnių Celsijaus).

Kelionę po Namibiją galima paįvairinti pasirinkus netradicinę transporto priemonę: dykumos traukinį, visureigius, namelius ant ratų ar privatų lėktuvą.

Oficiali šalies kalba - anglų, nors taip pat daug kas kalba vokiečių ir afrikaans kalbomis.

Dėl bendros istorijos daugiausia turistų atvyksta iš Vokietijos, Olandijos, Pietų Afrikos respublikos. Taip pat daug kinų emigrantų. Mūsų gidas guodėsi, kad kinai atima darbus iš vietinių, sutikdami dirbti už 2,7 Namibijos dolerio (NAD) , tai yra, už 1 litą per valandą, o juk nedarbo lygis Namibijoje siekia net 30 procentų.

Šalies ekonomika remiasi kalnakasyba (Namibijoje iškasami didžiausi deimantai), žuvininkyste (dėl Benguela srovės Namibijoja yra viena turtingiausių žvejybos vietų pasaulyje, čia daug austrių, moliuskų, įvairių žuvų), turizmu ir žemės ūkiu.

Namibijoje nebrangus nekilnojamas turtas (4 miegamųjų su 2 voniomis ir 2 garažais namą Swakopmund kurorte galima įsigyti už vos 300 000 litų).

Lankantis Vinduke, yra galimybė nuvykti į Kataturos rajoną, kurios pavadinimas reiškia vietą, kurioje niekas nenori gyventi. Ten gyvena skurdžiai.