Straipsniai

Kartais smulkmenos būna ryškesnės ir už visą daugybę kvapą gniaužiančių nuotykių…
Skrendi  į kitą pasaulio kraštą, visą dieną sėdėsi konferencijų salėje ir klausysies pranešimų, laukdamas, kad per  kavos pertraukėlę išeitumei į terasą ant Atlanto vandenyno kranto.

Šių metų rugsėjį, organizuoti motyvacinę kelionę į Keiptauną (Pietų Afrika) ir vykti su grupe teko „AAA Wrislit“ darbuotojai Audrai Savickienei, kuri ilgam įsiminė būtent tą svaigų kavos aromatą, sumišusį su sūriu vandenyno alsavimu.
 
Net ir turint mažai laiko, pasiekus tokį tolimą pasaulio tašką, yra keturios būtinybės, kurias beveik privalu pamatyti Keiptaune.

Pirma, reikia aplankyti Keiptauno pasididžiavimą – Stalo kalną. Antra, nuvykti į netoli Keiptauno esantį piečiausią Afrikos tašką – Gerosios Vilties kyšulį, trečia – pamatyti visame pasaulyje garsius Pietų Afrikos vynuogynus, ketvirta - pasigrožėti laukiniais gyvūnais.

Tad tik atskridę vysktame tiesiai į Stalo kalną.

Keiptaunas mus pasitiko lūšnynais ir gerus penkis kilometrus į visas puses nuo oro uosto išsibarsčiusiomis "dėžutėmis" (angliškai vadinamos „township“), kuriose, net sunku įsivaizduoti, - verda gyvenimas, gimsta ir miršta, auga ir pasensta žmonės.

Aparteido režimo laikais lūšnynai buvo įkurti kaip teritorijos, kuriose turėjo gyventi visi „spalvotieji“. Priemiesčiuose sparčiai daugėjo gyventojų, tad dabar niekas nebegali tiksliai pasakyti, kiek gi jų Keiptaune. Dažniausiai gyventojų skaičius nurodomas pagal tai, kiek mieste yra baltųjų – 850 000. Tačiau, pridėjus apytikrį priemiesčių gyventojų skaičių, miestas tampa milijoniniu – jame yra apie 3 mln. gyventojų. Iš jų  apie du milijonai - „spalvotųjų“, 630 000 - juodųjų afrikiečių ir 30 000 azijiečių.

Pravažiavus lūšnynus, prieš akis atsiveria didelis kalno masyvas. Kylame į jį ir grožimės gamta.

Ant Stalo kalno mūsų laukė ne tik puiki miesto panorama, bet ir muzikantai, kurie buvo specialiai užsakyti pasitikti grupę. Oras buvo puikus, vaizdai neapsakomi, tad nuovargio, kuris buvo apėmęs mus po ilgo skrydžio, neliko, visus užplūdo išties pakili nuotaika.
 
Konferencijų miestas
 
Keiptaunas vis labiau populiarėja kaip konferencijų miestas. Pirmiausia todėl, kad jis yra didmiestis – labai švarus ir su labai gera, Europos didmiesčiams būdinga infrastruktūra. O gamta šiame didmiestyje – ranka pasiekiama. Stalo kalnas stūkso miesto centre, tad jį matai būdamas bet kurioje miesto pusėje. Na ir, žinoma, įspūdingas Atlanto vandenynas, skalaujantis Keitpauno krantus.

Daug žmonių, kaip ir mes, čia atskrenda dalyvauti įvairiuose renginiuose. Laikas, kurį tokie miesto svečiai  praleidžia Keiptaune, trumpėja – atskrendama savaitei, o kartais net tik trims-keturioms dienoms. Tačiau laiko pakanka viskam – ir naujoms žinioms įgyti ar pasidalyti patirtimi su kolegomis, ir pailsėti.

Mes buvome apsistoję viešbutyje, kuris stovi tiesiai Atlanto vandenyno pakrantėje. Čia pat viešbutyje vyko ir mokymai, kuriuose dalyvavo grupė. O Atlantas visą tą laiką buvo šalia - žadindavo rytais, linkėdavo labos nakties ir palaikydavo kompaniją gurkšnojant kavą. Nusisukus nuo jo mus pasveikindavo Stalo kalnas ir it avilys ūžiantis Viktorijos ir Alberto vardais vadinama Keitauno pramogų zona ("Waterfront"). Tai išties taip įspūdinga, kad ilgam įsirėžia į atmintį.

Mūsų programa buvo sudaryta taip, kad galvos neperkaistų nuo žinių srauto – po įtemptos dienos darydavome tai, kas malonu: plaukėme į vandenyną pažiūrėti įspūdingos saulės laidos, tikėdamiesi išvysti banginių, kuriems spalis bei lapkritis – migravimo metas, degustavome Pietų Afrikos (PAR) vynus, įmynėme savo pėdsakus Gerosios Vilties kyšulyje.

Vynuogynų kelias

Ragauti visame pasaulyje garsių Pietų Afrikos Respublikos (PAR) vynų mes leidomės antrąjį vakarą. Iškart po mokslų išvykome grožėtis Vergelegen vynuogynais, ir ten, bambukų giraitės apsuptyje, degustavome šio vynuogyno vynus.

Pietų Afrikos Respublika (PAR) – aštunta pagal dydį vyno gamintoja pasaulyje. Tačiau jos vynai buvo pradėti vertinti tik gana neseniai – prieš maždaug trisdešimt metų. Didžioji dalis vynuogynų auga būtent šalia Keiptauno  - apie 160 kilometrų spinduliu. Čia vynuogėms – idealus klimatas. O turistams kelionė vyno keliu – dar ir nepaprastas malonumas akims, kurios gali iki valios klaidžioti įspūdingais peizažais. Vynui PAR turėtų būti dėkinga bent už pusę į kyšulį atvykstančių turistų.

Vynų turai Pietų Afrikoje - labai populiari pramoga, juolab, kad jie gerai organizuoti. Vynų ūkiai turi įsirengę degustacijos rūsius, šalia daugumos veikia geri viešbučiai, restoranai, rengiami ir vynų festivaliai.

Pro Keiptauną driekiasi trys pagrindiniai vyno keliai. Vynų žinovams jau girdėti Parlo (Paarl), Stelenbrošo (Stellenbosch) ir Franšoko (Franschhoek) pavadinimai – šiuose kraštuose užauginto vyno galima įsigyti ir Lietuvoje. Na, bent jau visiems tikrai yra žinomas „KWV“ vynas.

Laukinės gamtos alsavimas

Pietų Afrikoje ieškantiems laukinės gamtos dažniausiai rekomenduojama aplankyti Kriugerio nacionalinį parką (Kruger National Park). Šis parkas – tai apie 350 km ilgio ir apie 60 km pločio teritorija, kurioje gyvena daugiau kaip 250 000 įvairiausių gyvūnų rūšių.

Dėl laiko stokos mes atsisakėme išvykos į Kriugerio parką, nes iš Keiptauno pasiekti jį reiktų skristi iki Johanesburgo (kelionė truktų apie 3 valandas) ir dar tiek pat reikėtų vykti autobusu, vadinasi, prireiktų papildomų 2-3 dienų, o mes turejome tik vieną dieną.

Pasirinkome alternatyvą – privatų laukinių žvėrių rezervatą “Aquila”, esantį 2,5 valandos kelio nuo Keiptauno.

Privatūs rezervatai Pietų Afrikoje veikia tarsi kaimo turizmo sodybos – juose galima apsistoti ir nakvynei, tada būtų galimybė stebėti laukinius žvėrelius ilgesnį laiką, pamatyti, kaip skiriasi jų elgsena rytą, dieną ir vakare.

Kėlėmės šeštą ryto ir išvykome į rezervatą. Parke buvome prieš devynias. Čia mūsų laukė šaunūs reidžeriai, pasiruošę supažindinti su laukine Afrikos gamta. Sėdome į džipus ir leidomės į trijų valandų kelionę po parko teritoriją.
Reindžeriai smagiai pasakojo apie laukinių žvėrių elgseną, juokavo ir ieškojo mums parodyti visus "penkis didžiusius" (angliškai sakoma, "BIG 5") Afrikos žvėris.

Programa buvo įvykdyta, visas "didysis penketukas", net ir liūtai, buvo surasti, tik deja, gulėjo mums atsukę uodegas – jie žiūrėjo į tą pusę, iš kurios paprastai atvežamas maistas. Tačiau nuotraukos vis tiek buvo puikios.

Skrajojančio olando buveinė

Taip praskaidrinant savo darbo savaitę pramogomis, atėjo ir paskutinė diena.
Kadangi skrydis namo buvo tik vakare, išvykome į Skrajojančio olando buveinę - Gerosios Vilties kyšulį.

Nukakti iki Gerosios Vilties kyšulio mums tereikėjo tik valandos. Nuo Keiptauno jis nutolęs viso labo tik apie 70 kilometrų. Paprastai ši vieta yra tituluojama piečiausiu Afrikos žemyno tašku. Išties tikrasis piečiausias taškas yra Adatos kyšulys. Šis kyšulys yra apie 200 kilometrų į pietryčius nuo Keiptauno. Būtent ten susikerta Atlanto ir Indijos vandenynai. 

Tačiau šis faktas nė kiek nesumažina turistų srauto į Gerosios Vilties kyšulį. Šiaip ar taip – jis pats žinomiausias Afrikos kyšulys. Ir šiaip ar taip, kai europiečiai apiplaukė aplink Gerosios Vilties kyšulį, jie pagaliau nusitiesė sau jūrinį kelią į tolimuosius Rytus.

Pagaliau, Gerosios Vilties iškyšulys – tai Skrajojančio Olando buveinė. Deja, laivas-vaiduoklis tądien, kai mes lankėmės, nepasirodė. Gal kitą sykį. Užtat kažkam iš grupės pavyko pamatyti ir nufotografuoti delfinus.  Be to, kiekvienas buvome apdovanoti seetivikatais, liudijančiais, kad aplankėme patį piečiausią Afrikos žemyno tašką. Laimingi išvykome į oro uostą, skrydžiui iš saulėto pavasario į lietuvišką rudenį.