Straipsniai

Gabija Vitkevičiūtė

Kad vykstu į Izraelį, pirmą kartą aiškiai suvokiau Varšuvos oro uosto laukiamojoje salėje. Tai išdavė namo skrendančių moterų... batai. Niekur kitur pasaulyje nepamatysite tokios ryškios ir vienakryptės batų mados. Tada Izraelyje buvo madingos platformos. Jos man padėjo susivokti: nesuklydau — skrendu būtent ten.
Lėktuvas sausakimšas. Iš Varšuvos į Tel Avivą skrendame beveik penkias valandas. Metas vėlus, tad beveik visi atsisakome maisto, atnešto su kortele “Čia nėra kiaulienos”. Lėktuvas su miegančiais žydais ir keliolika turistų pakyla ir pradeda rėžti naktinius debesis.

Žemyn per dykumą
O Dieve, kiek daug platforminių batų Tel Avivo oro uoste! Keturios valandos ryto, didmiesčio tamsa, karšta Pietų drėgmė. Laukiamojoje salėje mane pasitikęs žmogus iškart leidžia pajusti, kad atvykau į brangią šalį. Pinigai — labai neįdomi tema, tad, kaip sako mama, nemalonius reikalus reikia atlikti greitai. Tik palyginkite: iki Negyvosios jūros (apie 200 km) mane nuveš už 290 litų, 1,5 litro vandens butelius pirksiu po 13 Lt, valandos viso kūno masažas sveikatingumo centre — 160 Lt, dienos ekskursija į Jeruzalę — apie 145 litus, už naktį pajūrio viešbutyje teks pakloti iki 300 litų. Užteks tos materijos — net tiek jos šioje šalyje atrodo bedieviška.
Viena yra neįkainojama — iš Izraelio grįžti sustiprėjęs. Aštriaveidžių žydų, kovojančios valstybės ir dykumos oro lydinys pasitinka bet kokį, o išlydi pripildytą jėgos ir stoiškumo. Kažkas paslapčia į kišenę dar priberia ilgesio ir užantspauduoja lyg tarp kitko gatvėje išgirstą senos moters nuostabą: “Jūs iki šiol nepersikėlėte čia gyventi? Esu įsitikinusi: kai pasensit, ateisit į protą ir atvažiuosit su visais anūkais”. Taip Izraelis manyje ir apsigyvens, lyg į plaukus pribyrėjęs smėlis — plauk ir purtykis kiek nori, jis vis tiek lieka.
Pamažu švinta. Leidžiamės į žemiausią Žemės rutulio tašką — 450 metrų žemiau jūros lygio. Pajunti bene tokią pat būseną kaip kopdamas į kalnus ar lėktuvu kildamas į dangų: kuo toliau, tuo labiau užgniaužia kvapą, užgula ausis ir pamažu ima trūkti oro. Viskas baigiasi tik tada, kai pasieki tikslą, kai gamta dar kartą priima į savo glėbį. Vaizdas pro langą — nežemiškas. Dykuma ne tokia, kokią matėme geografijos vadovėlio nuotraukose. Tai akmens, žvyro ir smėlio kalnai, nuo šešėlių ir saulės žaismo keičiantys spalvas lyg mes nuotaikas, mirguliuojantys tarsi miražai. Didybei be gyvybės kariškai nenusileidžia kokie trys lyg per klaidą čia išaugę medžiai. Mane lydinti čionykštė ponia Žana kumščiuoja: “Pažiūrėk pažiūrėk, visas kreivas, susisukęs tarsi nuo nesibaigiančio reumato, neūžauga ir sudžiūvėlis, bet vis tiek stovi!” Kai man bus sunku, prisiminsiu tą medį žydiškoje dykumoje.

Jūra iš Druskų karalystės
Kai jūsų mintys taps palaidos, kai jausmai kunkuliuos lyg sūkurinė vonia, kai protas nutrūks kaip šuo nuo grandinės, kai brangiausi žmonės pradės žiūrėti užuojautos žvilgsniu ir užsimanysite nei šilto, nei šalto, tada jūsų abejingai lauks Negyvoji jūra, tyvuliuojanti Izraelio ir Jordanijos pasienyje. Net labai norint neįmanoma skubėti didmiesčio tempu, nes čia nėra spūsčių. Išorė ir mados netenka prasmės, nes stebuklingas vanduo skirtas nuogam kūnui. Mobilusis ryšys nenutrūksta, bet numaigytas druskingų rankų telefonas pats atsisako teikti paslaugas. Į Negyvąją jūrą nerealu įšuoliuoti. Pirmiausia čia nėra bangų, antra, įsivaizduokite, kad patekote į sulėtintą begarsį filmą. Viena priežastis — jūsų vidinė ramybė, kita — daug realesnė: šioje jūroje 10 kartų daugiau druskos nei bet kokiame kitame pasaulio vandenyje. Negyvoji jūra per daug galinga, kad leistų niekingai skubėti. Čia viešpatauja Karalius sustingęs oras ir Karalienė ramuma.
Teigiama, kad dėl didesnio vandens suvartojimo, kalio druskų gamybos ir aplinkinių rajonų plėtros jūra jau neteko apie trečdalio ploto. Per metus čia apsilanko per pusę milijono turistų. Tarkim, kiekvienas iš jų namo parsiveža bent po puslitrį vandens. Kodėl? Druskingame vandenyje išgyvena tik labai reta bakterija, žuvys čia nesiveisia, esama tik ląstelinės gyvybės. Būtent šių ląstelių savybės kartu su druskomis ir suteikia gydomųjų galių: odą praturtina mineralais, apsaugo nuo senėjimo, ramina nervų sistemą, spartina medžiagų apykaitą, gydo reumatą ir artritą, saugo nuo peršalimo ir infekcijų. Savo akimis mačiau iš vežimėlio iškeliamus, neįgaliuosius, žvynelinės ar neurodermito dėmių išmuštus žmones, pavargusius nuo gyvenimo ar kitaip išsiilgusius stebuklo. Negaliu teigti, kad įvyksta stebuklas ir jie visiškai pasveiksta, tačiau jiems tikrai palengvėja. Kol valandų valandas plūduriuosite Negyvojoje jūroje, kiti pakrantėje tepsis juoduoju Negyvosios jūros purvu. Mineralų ir mikroelementų turtingas purvas tonizuoja odą, daro ją elastingesnę, lieknina ir padeda giliau kvėpuoti. Žodžiu, ši atoki pasaulio vieta patvirtina aksiomą: “Kam reikia, tas randa”. Čia prekė ignoruoja reklamą — ji nesisiūlo, ją reikia pačiam atrasti. Sakoma, Viešpats, sunaikinęs Sodomą ir Gomorą, išvalė šią vietą nuo visų nuodėmių dieviškąja ugnimi, ir čia atsirado Negyvoji jūra.

Privalomas ir sąžinės negraužiantis tingumas
Kaip dar vieną malonią ramybės apraišką atradau šabą. Ir Lietuvos kaimuose darbus baigusios močiutės atsipučia: “Viskas, šabat”. Žydų šabas prasideda septintą vakaro penktadienį ir trunka iki tos pačios valandos šeštadienį. Ketvirtadienio popietę su naujaisiais pažįstamais ponia Sara ir ponu Davidu gerdami mėtų arbatą “nana” tariamės, kada rytoj išsiruošime pasivažinėti po apylinkes. Gal po vakarienės? “O, ne! — sukrunta jie. Rytoj šabas. Iki septynių vakaro turime grįžti — vėliau negalėsime vairuoti.” Dar sužinojau, kad per šabą negalima liesti pinigų (tuo metu žydų parduotuvės nedirba), dirbti jokio darbo (net fotografuoti), mokytis, net kuo nors rūpintis. Regis, taip paprasta — tinginiauk ir norėk. Ir staiga pajuntu pavydą: mums irgi religija neleidžia dirbti vieną dieną per savaitę, tačiau iš tikrųjų sekmadienis dažniausiai būna nebaigtų darbų diena. Izraelyje šabas — šventas. Reikia ne lovoje gulėti, bet visą dieną skirti šeimai.
Į viešbutį prie Negyvosios jūros šias porą dienų pailsėti suvažiuos kelių kartų žydų šeimos, o restorane greta įprastų žirnių tyrių ir baltų sūrių galybės atsiguls ir apskrudusi specialiai apšviesta kepta antis. Vyrai atsistoję skaitys Torą, ant kiekvieno stalelio bus sklidinai raudonojo vyno pripiltos taurės, jas pakeldami atsilaušime duonos, o vakarienę būtinai pradėsime nuo kąsnelio žuvies. Po to bus daug kalbama, juokaujama, šokama ir dainuojama. Šalom šabat!

Diena ateistui
Ankstyvą šeštadienio rytą į autobusiuką mane pakviečia gidas Borisas. Vos pasilabinęs jis pratrūksta liaupsinti Jeruzalę: “Sveikinu jus, šiandien vykstančius į miestą, kurio niekada nepamiršite. Jis trauks protu nesuvokiama jėga, jis jums sapnuosis, kol vėl čia neatvyksite”. Oho, pamanau, drąsus tas Borisas. Esu buvusi Indijoje, Šri Lankoje, Japonijoje. Kodėl būtent Jeruzalė turėtų būti tokia išskirtinė? Tačiau dienai pasibaigus jau žinojau, ką jis turėjo omeny. Įtikinti ten nebuvusį važiuoti į Jeruzalę — ne mano jėgoms. Jei žinot, ką reiškia, kai norit pasakyti: “Aš tave myliu”, ir jaučiat, kad tie penki skiemenys yra tokie silpnučiai, palyginti su tuo stipriu jausmu, suprasit, jog kartais žodžiai tampa nebylūs. Jeruzalė tikrai tapo mano dalimi.
Į ekskursiją susirinkome penkios moterys ir mergaitė. Todėl vos įvažiavus į miestą Borisas kategoriškai pareiškė: “Parduotuvėms skirsiu lygiai pusvalandį, nė minutės daugiau! Turgūs turgeliai čia neaprėpiami, tačiau pasirinkimas labai panašus. Prieš įžengdamos į šventyklas apsipirkti galite Vyriausybės remiamoje parduotuvėje, kur viskas — auksas, sidabras, deimantai ir šilkai — tikra. Už tai garantuoju savo garbe ir vardu”. Mes neprieštaraujam. Boriso padedamos į krepšelius krauname po 33 žvakes (plonos ilgos žvakelės, sulydytos į vieną ir simbolizuojančios Jėzaus Kristaus amžių), kurios liepsnos didžiule liepsna ir namie turės bus uždegamos didelei laimei ar sūriam rūpesčiui užplūdus.
Apsipirkusios pasukam Kryžiaus keliu. Būtent čia ir pradeda strigti žodžiai. Dabar pradėsiu pasakoti kuo trumpiau, bet ne dėl to, kad neturiu ką, o todėl, jog nežinau, kaip pasakoti apie kvapą gniaužiančius dalykus. “Jūs stovite toje vietoje, kur prasideda Kryžiaus kelias... Čia Dievo Kapo bažnyčia. Visus bažnytinius papuošalus galite be gailesčio patraukti, nes būtent šioje Golgotos vietoje įkišusi ranką iki alkūnės pajusite žemę, į kurią buvo įkastas kryžius. Būtent čia prikalė Jėzų... Štai akmuo, ant kurio buvo paguldytas nuo kryžiaus nuimtas Jėzus... Čia Juozapas kūną įvyniojo į tyrą drobulę... Čia ta ola, kurioje jie Jį paguldė, bet vėliau kūno neberado... Čia ugnis, kuri dega lygiai 2000 metų. Pašventinkite, tai yra pridekite nuo jos, savo 33 žvakes... Čia tas rūsys—kalėjimas, kur naktį prieš nukryžiavimą buvo kalinamas Jėzus. Čia Jis valgė paskutinę vakarienę... Čia... Čia... Čia...” — pasakojo gidas.
Kelionė į Jeruzalę — puiki diena ateistui. Šiam miestui — 4000 metų. Jėzui — kiek per 2000. Jei niekada nevaikščiojote į bažnyčią ir neskaitėte Šventojo rašto, grįžę iš Jeruzalės tai padarysite. Aš perskaičiau. Nepradėjau karštai melstis, bet niekada nebeneigsiu, kai man sakys: “Dievas yra”.

Žmonės žmonių minioje
Visai nesvarbu, ar esi žydas iš Rytų bloko, ar iš Etiopijos. Svarbu, kad esi žydas. Guliu baseine, aplink šurmuliuoja poilsiautojai. Netikėtai prilinguoja juodukas Gil: “Kaip gyveni, kuo vardu, ar seniai čia?” Atsakau, o paskui pati klausiu: “O kodėl tu, Gil, būdamas juodaodis, jau 15 metų gyveni Izraelyje?” “Tik nesijuok, prašau, — kvatoja pats. — Todėl, kad aš esu… žydas!”
Čia rusakalbių — vienas milijonas iš šešių. Masažuotoja Irina, prieš aštuonerius metus atvykusi iš Sankt Peterburgo, džiaugiasi čionykščių tolerancija ir pakantumu jos laužytai hebrajų kalbai. O senyva elegantiška ponia Siniuk, Lietuvos žydė, prasitaria, kad ją erzina rusų nekultūra ir įžūlus elgesys. Nors praėjo jau 50 metų, Izraelyje poilsiaujantys vokiečiai vengia sakyti, iš kur jie atvykę. Žaizdos dar neišsilaižytos...
Viena neginčijama — žydai už savą stoja piestu. Gal dėl to, kad mes jų privengiam? Ir bijom? Tiesa, apie baimę. Paskutinę naktį po dviejų savaičių viešnagės važiavau taksi į Tel Avivo oro uostą. “Iš namų į Izraelį buvau išlydėta su nerimu, — prisipažinau taksistui. — Tuoj išvyksiu taip ir nesupratusi, kodėl čia viešbučiai rymo apytuščiai, turtingiausi meno muziejai — be lankytojų dėmesio, nuostabiuose kurortuose ilsisi beveik tik čionykščiai. Ar pavojaus burbulai pučiami ne iš suinteresuotųjų muilo?” Taksistas net atsisuko: “Būčiau laimingas, jei dar bent keli žmonės taip manytų! Mūsų padėtis, sprogmenys ir arabai — tokia nepakeliama gėda! Tačiau gyvenam, vakarieniaujam prie vyno, nes tiesiog neturime pasirinkimo”.
Maniau, grįžusi visiems pasakysiu: “Nebijokit, neklausykit ir neįsikalkit stereotipų. Maniau, pasakysiu, kad ten nuostabi dykuma, kad virš jos naktį tik viena žvaigždė matyti, kad vietoj rūko ten smėlis nuo galvos iki kojų, kad ištekėjusios moterys turi slėpti plaukus, nes ne tik pečiai ar kojos gundo. Maniau, papasakosiu apie manipuliacijas, propagandas ir netikrą politiką. O grįžusi po kelių dienų per žinias išgirdau: “Tel Avive sprogimas, žuvusiųjų tiek, sužeistų dar tiek pat...” Izraelis štai toks.
Dar noriu pasakyti, kad Izraelio vyrai labai vyriški, o moterys labai moteriškos, nes nesaldžios ir juodų akių. Vyrai nuostabūs, nes nesigėdydami myli, bučiuoja ir myluoja savo vaikus. Iš pirmo žvilgsnio hebrajų kalba atrodo nesudėtinga, bet tokia kapota ir sprangi, kad nesuprantu, kaip jie gali dainuoti. Tačiau Izraelyje menai klesti: spalvotų instaliacijų pristatyta net paplūdimiuose ar tiesiog tarp palmių oro uoste. Per šią kelionę dar stipriau pamilau Marcą Chagallą, padovanojusį savo tapybos darbus Tel Avivo meno muziejui. Sakoma, kad Tel Avivo diskotekos — geriausios Azijoje. Naktiniai klubai — moderniausio dizaino, be to, čia paragausi puikių egzotiškų kokteilių. Antikiniai turgūs tokie dulkini, kad nematyti prekių spalvos.
Izraelyje gyvenimas — lyg užviręs vanduo. Ir ne tik dėl politikos. Tai šalis kaip jos moters garbana: juoda, ilga, plevenama vėjų, bet nuo drėgmės ir genų žvilganti it šilkas. Čia pasaka baigiasi. Kaip visos pasakos, ši turi protu nepaaiškinamą savybę: nors ir mokėtum atmintinai, vis prašytum ir prašytum pasekti tą pačią.