Gabija Vitkevičiūtė
LAISVAS IR PRIKLAUSOMAS – KINŲ PEKINAS
Gaila, kad kinai – netikintys žmogeliukai. Tas jų 90 procentų ateistų nori nenori jaučiasi. Jie nesišypso palaimintai kaip tailandienčiai, kurie kaip budistai viską besistengia išgyventi ramiai. Kinai tikrai nesusitaikę su savo karma, kaip kokie indai ir čia nėra nekovojančių dėl karjeros ar geresnės buities. Jie netgi ne tokie iškankinti Biblijos pragaro vaizdų kaip kokie krikščionys ir gerų darbų nedaro net skatinami baimės.
Aišku, jie myli senimą, bet kažin kodėl tiek daug jaunų žmonių “miega” metro – ar tik kad nereiktų užleisti vietos? Jie myli vaikus, kurių jiems su vos keliomis išimtimis leista turėti po vieną, bet kodėl tada taip populiarios ultragarso klinikos, kur, juodosios statistikos teigimu, daugiau negu pusė mergaičių pasaulio taip ir neišvysta?
Jie grūdasi eilėse, jie mindo kojas ir neatsiprašo, jie spjaudosi kaip “tikri vyrai” ir jei jau prispaudė bėda, tai šitoj technikos naujovių Kinijoje besišlapinantį vyruką tikrai rasti nebus sunku.
Juodukai kinai – ateistai. Jei nori būti tikintis, tai turi išeiti iš partijos. Politiškai ši šalis – tikrai suveržusi diržus, sudariusi “visas sąlygas” tapti politiškai aktyviu ir bene kiekvienas kinas, paklaustas apie partiją, atsako esąs išdidus jos narys. Kinų komunistų partijoje narių - daugiausiai pasaulyje.
Pirmoji pasaulyje
Pekinas – daugiausiai gyventojų pasaulyje turinčios šalies sostinė. Ši šalis, Kinija, turi daug tokių priesagų “-iausiai”: ji ribojasi su daugiausiai pasaulyje valstybių, net šešiolika, jos upė Jangdzė – ilgiausia Azijoje, jos viršukalnė Everestas - aukščiausia pasaulyje, jos gimtąja kinų kalba pasaulyje kalba daugiausiai žmonių (daugiau kaip milijardas), jos parlamente – daugiausiai pasaulyje deputatų, net 2978. Čia daugiausiai pasaulyje išaudžiama šilko, pagaminama avalynės, sumaišoma cemento, užauginama ryžių, kviečių ir rapso. Niekur kitur taip daug, kaip čia nesunoksta įvairiausių daržovių, kriaušių ar valgomųjų kaštonų, galiausiai nėra kito krašto, o tik Kinija, kur būtų daugiausiai priauginama ančių, ožkų ar asilų. Televizoriai ir skalbimo mašinos, dviračiai ir traukinių vagonai, anglys ir galybė naudingųjų iškasenų – visa tai pirmoji vieta pasaulyje ir visa tai sukurta Kinijos liaudies respublikoje.
Kinijos gyventojų skaičius išties įspūdingas. Ir tai, kad jų čia daug – rodo bet kuris kasdieniškas vaizdelis. Retai kur pasaulyje pamatysi metro bilietėlius tikrinant moteris, o ne kompiuterius, bet Pekine tai daro net po dvi prie kiekvienos stotelės. Mūsų daugiabučiai saugomi elektroninių užraktų. O čia dar – ir uniformuotų apsaugos vyrukų prie kiekvieno naujos statybos namo. Senuosius “apartamentus” akylai stebi, kur, pas ką, ko ir su kuo atėjo seka senosios komunistinės komendantės. Maža to, dar ir lifte visą dieną tavo aukšto mygtuką paspaus nuo šalčio ir žiaurios monotonijos sustirusi, bet ne bedarbė kinė.
Nesava kiniška buitis
Vakarais kinai po darbų gatvėmis stoja ties beribiais kioskeliais, kuriuose namo vakarienei perka makaronus, sriubas, vietoje čirškiamas mėsas, koldūnus ar kažką panašaus į mūsiškius kibinus. Kvapai ir dūmai užtvindo gatves ir už kelis grašius gali parsitempti namo gausų vaišių stalą. Sultimis varvančių geltoniausių ananasų, minkščiausių persimonų, galvos dydžio greipfrutų ar penkių rūšių mandarinų nestinga net speiguotą ir vėjuotą kinišką žiemą. Kaip ir neteko matyti šaldytos mėsos, žuvies ar jūros gėrybių. Pirmas savaites organizmas patyrė šoką. Vitaminų perteklius. Kinija – vienintelė pasaulio šalis, pati save apsirūpinanti absoliučiai viskuo ir nieko neimportuojanti.
Kai Kinijoje gyveni, o ne turistauji, susiduri su buitim, kuri kartais stebina. Pvz., vieną rytą atsikėlus supranti, kad pasibaigė dujos. O dujos reikalingos ne tik užsikaisti kavą, bet jos ir šildo butą, per jas sušyla vanduo. Vadinasi, reikia eiti sumokėti. Kol pirma nesumoki į priekį, tai ir neturi. Dabar jau stebime skaitiklius: Kinijos valdžia mums neleidžia įlįsti į skolas, o mes neleidžiame sau pražiopsoti kelių kubų iki nulio. Tas pats su elektra ir vandeniu. Žodžiu, liaudies respublikai jos pilietis skolingas neliks.
Dar Pekine gali juoktis iš dušų. Vonių paprastuose butuose čia nėra, užtat dušas linksmina kiekvieną kartą. Yra tiesiog vonios kambarys, jame tualetas, radiatorius ir veidrodis. Ant galinės sienos kabo dušas. Kai prausiesi, išprausi ir visą tą “vonios kambarį” – nuo tualeto dangčio iki dantų šepetėlių, rankšluosčių ir visokių kvepalų.
Butai čia panašūs į tuos šešiolikaaukščius, kurie Lietuvoje jau pradeda išeiti iš mados. Pekinas didžiuojasi visais tokiais naujais rajonais, kur vienoje gatvėje telpa šimtas namų, o viename kieme – keli milžiniški korpusai. Tačiau tuose minėtuose senojo “kirpimo” daugiabučiuose, sako, knibžda žiurkės ir tarakonai. Ir tikrai, kai beieškant nuomotis naujųjų namų, kinai pasiūlė vieną tokį “puikų dviejų kambarių variantą centre”, gali suprasti per sekundę – net ir mėnesį šveitus Pelenės stropumu, kaži ką be nuovargio bepasieksi. Kinai stovi, nuoširdžiai giria ir nesupranta, ko užsieniečiai raukosi. Kinijoje viename kvadratiniame kilometre gyvena beveik 100 žiurkių. Kinijos valdžia jas (kaip ir uodus) žada išnaikinti iki stebuklingųjų Olimpiados 2008-ųjų.
Bet, sklando kalbos, kad gerai investavus, tiksliau, nusipirkus Pekine butą, nepraėjus nė metams gali gauti Kinijos pilietybę. Taip pat, jei atsidarysi sąskaitą banke ir paliksi joje sumą su keliais nuliais. Ar tinkama diena tokiam įvykiui, gali pranešti ir horoskopai. Tik čia jie irgi – ne Zodiako (Mergelės ar Vėžio), o Kinų ženklais (Drakonai ir Žiurkės). Visa kita panašu į pilkąją buitį visame pasaulyje. Tik, tiesa, dar bulvės čia parduodamos vienetais, o kiaušiniai – sveriami.
Verslas – laisvas kaip vėjas
Turint namus, apstatyti juos Pekine galima kaip tik pageidausite. Norite tradiciškais senoviniais kiniškų raižinių baldais – tam čia net keli tokie turgūs. Jei labiau mėgstate modernizmą ir vakarietišką stilių – nesunku rasti grandiozinę švedų IKEA ar šiuolaikinio dizaino interjero stebuklų. Gal ir niekur kitur pasaulyje nepamatytum toje “Ikea” parduotuvėje ant naujų lovų tikrų tikriausiai miegančių krūvos kinų su visomis šeimomis, bet galbūt ir niekur kitur nenusipirksite puodelių po 1 litą.
Į Pekiną sausakimšais reisais skraido rusai, vakarų europiečiai, dažnai ir lietuviai. Retai kurie iš jų lanko šventyklas ar Imperatoriaus rūmus, bet visi žino stebuklingą Kinijos tiesą – “Lydekai paliepus, man panorėjus”. Sunku patikėti, bet čia yra visko ir tai ne melas. Kinai pasirengę išpildyti kiekvieną kiekvieno norą, pagaminti bet ką ir bet kiek. Gamyklos ir fabrikai visam pasauliui čia siuva tuos drabužius, už kuriuos Vakaruose yra mokančių tūkstančius dolerių. Bent sykį perėjęs per bet kurį iš šimto turgų, suprasi ir senajį rusių anekdotą, kai ji, pamačiusi, kiek Pekine kainuoja jos naujieji kailiniai, rėkia “Nusižudysiu!”.
Šilkai čia tokie gražūs, kad net verslininko gyslos neturėdamas gali užtrukti dieną, skęsdamas tobuluose jų raštuose. Perlų (tikrų) čia tiek pardavėjų ir tūkstančių prekystalių, kad suvoki, kodėl jie kokius dešimt kartų pigesni už tuos, kuriems taupei Lietuvoj. Firminiais (o dažniausiai sunkiai atskiriamų nuo originalų) batais, drabužiais ir aksesuarais čia, atrodo, siekta sumušti visus pasaulio rekordus. Gatvėse kas trečia ar trečias laisvamaniškai persimetę “Louis Vuitton” rankines už ne daugiau kaip 10 dolerių, bet yra ir tokių kinų, kurie tuos pačius LV perka tikrose “Mega Store” už mums žinomas kainas.
Vienintelė taisyklė apsipirkinėjant Pekino turguose – tai derėtis, derėtis, derėtis. Kad butų lengviau, galima remtis dviem faktoriais. Pirma – dar niekas pasaulio prekybos istorijoje nepardavė pigiau, negu gavo. Antra, kiniškų turgų derybos – tai ne tik finansinis reikalas. Tai gyvenimo ir bendravimo būdas, kuris turi būti įsimintinas abiem – ir pirkėjui, ir pardavėjui. Ir nereikia tikėtis, kad bet kokia jūsų derybų taktika Kinijos prekeiviams bus nauja. Ne, nesustebinsite nieko ir niekuo. Tik, kuo daugiau malonumo jūs abu patirsite, tuo ir kaina bus geresnė.
Už tradicinį kinų stalo žaidimą “Go” manęs prašė 850 juanių (maždaug 314 litų). Penkiolika minučių “ping pongo” ir raudoną auksiniais drakonais muštą dėžę su stiklo rutuliukais ir tikros odos lenta namo parsinešėme už 150 juanių (apie 55 litus). Kelnės čia kainuoja apie 20, marškinėliai – 10, vyriškas kostiumas – 150 litų. Kinų kalbos ar tapybos pamoka – apie 35 litus, o dviejų valandų tobulas veido masažas su visom įmanomom kosmetikos priemonėm – 25 litai. Kilogramas vaisių turgelyje atiduodamas už nepilną litą, o visa didžiulė kepta antis, dviems žmonėms neįveikiama niekaip – 16 litų.
Čia dar yra gatvių ir turgų, kuriuose siūloma antikvaro. Turistai mėgsta būti ir čia, nes ir vėl nesupranta kainos ir kokybės santykio. Tačiau ir Pekine yra gausiai vietų, kur vietoj antikos galite įsigyti absoliutų kičinį šlamštą. Be to, Kinijos įstatymai draudžia išvežti iš šalies antikinius daiktus, pagamintus anksčiau negu 1795 m. Todėl, jei jums ką ir įsiūlys, tai grįžtant oro uoste atims.
Daugiau apribojimų verslui čia nėra. Kas nori, dirba be jokių mokesčių. Kam reikia, pasigamina tai, ko tik gali geisti žmogaus širdis. Po savaitės Pekine galite grįžti mados “asais” nuo galvos iki kojų, tik neišduokite, už kiek. Būsite taksi prisivažinėję kaip ponai (kokie keturi litai už 15 minučių kelio), restoranuose prisiragavę viso pasaulio virtuvių skaniausių maistų (pietūs už kokius 15-30 litų dviems), prisišokę madingiausiuose klubuose ir priragavę kokteilių su stilingu jaunimu ošiančių barų rajonuose (“Houhai” ar “Sanlitun”). O jei jums visa tai nė motais, tada Pekinas jums atvers dar ir visą savo 5 000 metų senumo kultūrą.
Menai, prilygstantys meditacijai
Pekine yra bene 50 meno galerijų. Kai kurios iš jų – mažutės, kai kurios – tradicinės, kai kurios – ultraavangardinės. Čia bene tiek pat teatrų ir kino teatrų. Pekine – pusšimtis muziejų – nuo Aviacijos ar Kinų revoliucijos iki Senosios observatorijos. Žinoma, čia be nė vienos išeiginės per metus dirba Imperatoriaus rūmai (“Uždraustasis miestas”) su savo 999 kambariais ir aukso bei porceliano kolekcijomis. Yra čia Kinijos simbolis “Tian’an menio” aikštė, kurios vien pavadinimas vertas vakaro pamąstymų – “Dangaus Taikos vartų aikštė”. Dydis? Didžiausia pasaulyje.
Yra “Dangaus šventyklos” parkas – su kvapą gniaužiančiais eksterjerų ornamentais ir imperatorių, atvykdavusių prašyti Dievų palaiminimų, aura. Pekinas gali didžiuotis dešimtimis nuostabiausių parkų, kur, vis laukiu, pavasarį sužydės ir pakvips magnolijos ir persikai.
Pekine yra musulmonų, krikščionių, budistų ir daoistų šventų vietų tiems dešimčiai likusių procentų tikinčiųjų. “Younghe” budistų šventykla praneša apie save jau puskilometrio spinduliu nuo vartų – smilkalai ir mantros veda į kitokį, negu pinigų ar pigių kiniškų prekių pasaulį. Visur čia yra rekordų, stebuklų ar vienintelių pasaulyje nutikimų, bet visa tai reikia pajusti ne iš spausdinto žodžio. Juk nebent poetui būtų lengva aprašyti didžiausio pasaulyje būgno garsą, kai į jį “Būgnų ir varpų bokšte” trenkia vienuolis...
Yra dar ir neturistinis Pekinas – tai mažosios gatvelės “hutongai”. Tarp naujųjų dangoraižių ir tradicinės didžiosios imperatorių architektūros – tai siauručiai praėjimai tarp palinkusių namiūkščių ar tikrųjų kiniškų gyvenimų.
Yra čia senovinė ir iš pirmo žvilgsnio nenuprausta “Liulichang” gatvelė su 54 parduotuvėlėm, kuriose malasi menininkai ir meniškos sielos pasaulio klajūnai. Kiekvienas teptukas čia – meno kūrinys, kiekvienas lakštas ryžių popieriaus – trapi ir taip švelniai subtili Kinijos kultūros dalis.
Mokytojas, dėstantis tapybą tušu ant to popieriaus, mažus žvirbliukus sako piešiąs jau 40 metų. O kinų kalbos mokytoja Gu Džy paklausta, kiek ji moka hieroglifų, atsakyti negali. Nes moka begalę. Tik apie kaligrafiją žino tiek, kiek žino vaikas, tuos kantrybės, ištvermės ir stropumo brūkšnelius braukantis nuo... trijų metų. “Kol kiti skambina pianinu ar šoka”, - ji dar patikslina.
Ir po tokios dvasingų menų prisialsavusios Kinijos jau visai nebeįdomu skaityti laikraščiuose apie žiurkes, mirties bausmes už pornopuslapių internete kūrimą, komunistinį 11-ąjį penkmečio planą ar kinų chamizmą spjaudytis viešai.
Galiausiai, sužinai, kad spjaudosi jie jau tūkstantmečius, tiesiog kad išliktų – per didelis oro užterštumas neturi patekti į plaučius, tai su seilėm keliauja ant šaligatvio. Nors štai užpernai čia patvirtintas įstatymas “Nesispjaudyti!” ir dabar už pažeidimą gresia net baudos.
Sužinai, kad vaikiukai pamėlusiais užpakaliais nuo prakirptų kelnių laksto tam, kad “kvėpuotų” be sauskelnių. Dėl sveikatos.
Arba nebeerzina tas jų į klausimą “Ar dar toli reikės eiti?” atsakymas “Ne, ne, visai jau nebe”. Nes jau žinai, kad truks dar mažiausiai valandžikę... pėsčiomis.
Užtat tiek daug dar gyvenime nesu vaikščiojus. Tiek dėl to pamačius ir pajutus – taip pat. Ir tegu jų kalba yra išties sunki net kalbų besimokiusiam, tegu pinigams jie turi trigubai daugiau pavadinimų, tegu atstumus jie skaičiuoja ne kilometrais, o “li”. Ir tegu jų politika daro juos priklausomais, o verslai ir menai trykšta laisvai it upės.
Yra Kinijoje dalykų, kurie tokie paprasti, džiaugsmą grąžinantys ir lengvo svorio, kad tik čia atvykus gali tai suprasti. Pavyzdžiui? Žvirbliukas iš trijų teptuko potėpių.
