Straipsniai

Į šį pasaulio kampelį per metus apie 14 milijonų turistų sutraukia vaizdingas šiame regione esantis Ežerų rajono (The Lake District) nacionalinio parko kraštovaizdis. Kalnų ežerai ir per žalius slėnius čiurlenantys upeliai, vietomis pavirstantys kriokliukais, sukuria neapsakomos ramybės ir palaimos idilę. Myliomis besidriekiančiais slėniais bei iš 500 milijonų metų senumo priešistorinių vulkanų susiformavusiais kalnais netrukdo gėrėtis žmonės, nes į kalnų ir žalių slėnių su avytėmis peizažą tik retsykiais įsipaišo istoriniai akmeniniai miesteliai ir kaimeliai. Ežerų rajonas yra taip negausiai apgyvendintas, kad net sezono įkarštyje laisvai gali pasislėpti nuo minios ir atrasti savo ramybės uostą. Ko gero, apakintas tokio subtilaus ir švelnaus grožio, buvęs JAV prezidentas Bilas Klintonas Hillary pasipiršo būtent čia.
Keliauti po visą Ežerų rajoną ir, žinoma, Kumbriją, galima net neturint automobilio, nes susisiekimas visuomeniniu transportu yra puikus ir nelabai brangus. Pavyzdžiui, septynias dienas vienas asmuo gali keliauti po visą Kumbriją skersai išilgai autobusu, išlipdamas ir įlipdamas kiek tik nori kartų, už 21 svarą, tai būtų apie 105 litus. Keliauti autobusais keturių asmenų šeimai yra dar pigiau. Dar įdomiau vieną maršruto dalį važiuoti, paskui laivu perplaukti ežerą ir važiuoti toliau.  Aptarnavimas visada ir visur yra labai geras arba puikus. O pačios kelionės metu nuo vieno miestelio iki kito nėra kada net kalbėtis ar skaityti, nes pro langus toks grožis, kad nežinai, ar žiūrėti į kairę ar į dešinę. Aš pati važiavau nuo pajūrio miestelio iki Keziko (angl. Keswick) 5 kartus ir nei karto nebuvo nuobodu. Beje, skirtingomis savaitės dienomis autobusai važiuojau skirtingu keliu, taigi, tą pati ežerą ar kalną matai iš skirtingų pusių. Autostradų ten nėra, bet tokio reiškinio kaip transporto kamščiai per 6 mėnesius pamatyti neteko.

Vienas is gausiausiai turistų lankomas šiaurės ežerų rajono miestelis Keswickas įsikūręs idiliškoje vietovėjė tarp Skiddaw kalnų ir ir Derwentwater ežero. Žymiam XIX a. pabaigos anglų mąstytojui, kultūros, meno, pedagogikos žinovui Džonui Raskinui (John Ruskin) Keswikas padarė tokį didelį įspūdį, kai jį penkerių metų amžiaus atvežė iš Londono prie Derwentwater ežero, kad vėliau, čia apsilankęs būdamas vienuolikos, savo susižavėjimą gamtos grožiu jis išreiškė eilėmis. Vėliau jis ne kartą lankėsi Ežerų rajone, o jau būdamas įžymus visuomenės veikėjas bei Oksfordo profesorius, įsigijo nekilnojamo turto Ežerų rajone, kur dabar yra įkurtas jo muziejus.
Anglijos šiaurės ir pietų žmonės skiriasi kaip dangus nuo žemės. Jeigu esi prisiskaitęs apie anglų uždarumą, tai šiaurėje šis apibūdinimas negalioja. Žmonės labai nuoširdūs ir geranoriški, bet neįkyrūs. Susidaro įspūdis, kad britui didžiausia laimė padėti kitam ar patarti. Jeigu ko nors paklausei vietinio ,tai bus paaiškinta iki smulkmenų, jeigu jis nežinos, tai iš karto skambins draugams ar giminėms. Kai nusistebėjau tokiu jų paslaugumu, jie savo ruožtu stebėjosi, kodėl nebūti mielu ir maloniu , nes juk tai net nieko nekainuoja. Jau nekalbant apie tai, kad šypsena ten toks įprastas dalykas, kad paskui jau ir pats imi šypsotis ir pasijunti be priežasties laimingu. Pradžioje buvo labai neįprasta, kad nepažįstami žmonės šypsosi ir sveikinasi ir, žinoma, niekas niekur neskuba. Patys vietiniai vertina savo regiono grožį, ramybę ir tylą ir didžiuojasi savo kraštu. Kalbėjausi ne su vienu vietiniu, kuris nėra net buvęs sostinėje Londone ir nemainytų Kumbrijos jokią kitą pasaulio vietą.

Iš Karlailo (Carlisle), Kumbrijos sostinės, visai nebetoli Edinburgas. Šis miestas mane probloškė - tarp jūros ir kalnų įsikūręs perlas – taip būtų galima apibūdinti Škotijos sostinę. Toks įspūdingas šis miestas yra dėl kalvų ir slėnių. Gamtos grožį XVIII ir XIX amžiais dar labiau sustiprino talentingų architektų sprendimai. Todėl daugybė vietų čia labiau primena teatrą ar senovės Romą.

Į Edinburgą atvykau traukiniu. Vos išėjau iš Waverley stoties (beje, miesto centre esanti stotis yra po danga, todėl, būdamas gatvėje, net neįtarsi, kad ten juda traukiniai), kvapą užgniaužė. Buvau priblokšta, kad iš karto patekau į Princess gatvėje vešinčius sodus. Jau iš čia atsivėrė Edinburgo pilis, pastatyta ant vulkaninės kilmės uolų. Ją verta aplankyti ne tik dėl istorinės praeities - iš čia atsiveria nuostabiausias vaizdas. Miestas tarp kalvų ir jūros - kaip ant delno. Eidamas nuo pilies pagrindine senamiesčio gatve, atsiduri prie “Palace of Holyroodhouse” arba dabartinės Anglijos karalienės rezidencijos. Kai rūmuose monarchės nėra, kai kurie kambariai atveriami visuomenei. Tarp jų – ir Škotijos karalienės Marios Stiuart apartamentai, kuriuose ji praleido paskutinius šešerius savo tragiško valdymo metus. O rūmų parkas laikomas didžiausiu iš Europos miesto centruose esančių natūralių parkų.

Sunku patikėti, kad buvau mieste, kuriame gyvena 450 tūkstančių gyventojų. Jaučiausi kaip teatre, senovės Romoje ir gamtos prieglobstyje.

Daiva Gaurytė