Straipsniai

Kongresas. Pakviesta dalyvauti kongrese „Discover Chile“, kurį organizavo Čilės turizmo departamentas, nudžiugau: pasimėgausiu Pietų Amerikos egzotika! Kongrese dalyvavo kelionių agentūrų darbuotojai iš viso pasaulio.“

Kelionė. „Ji truko septyniolika valandų. Iš Vilniaus nuskridome į Frankfurtą, iš ten- į San Paulą (Brazilija), pagaliau atsidūrėme Čilės sostinėje Santjage.“

Tempas. „Kadangi mes- ne paprasti turistai, o kelionių agentūrų darbuotojai, organizatoriai norėjo, kad kuo daugiau sužinotume apie šalį. Visur teko kone ristele bėgti. Štai atskridome į Santjagą, o po pusvalandžio, praleisto viešbutyje, jau buvome pakviesti apžiūrėti sostinės. Manau, kad vykdama į tokią kelionę antrą kartą, rinkčiausi lėtesnį tempą.

Pirmas įspūdis. „ Na, jis nebuvo ypatingas, net suabejojau, ar vertėjo taip toli skristi? Santjagas- ispaniško stiliaus miestas. Taip, jis puikus: ir Centrinė aikštė, ir Parlamento rūmai, ir šviesiaveidžiai jo gyventojai įdomus turisto akiai, vis dėlto nesijauti patekęs į labai egzotišką šalį.“

Saugumas. „Santjagas – didelis kosmopolitiškas miestas, jame daug pramonės. Gidas aiškino, kad čia galime jaustis saugūs. Vis dėlto perspėjo: „Jei eisite pasivaikščioti, nepamirškite palikti savo piniginių ir dokumentų viešbučio seife.“

Ekonomika. „Čilė- viena labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių Pietų Amerikos šalių. Čia randama daug iškasenų, klesti laivyba pastaruoju metu sparčiai vystosi ir vyno pramonė. Į šalį atvyksta daug emigrantų iš Bolivijos. Brazilijos, Peru. Nenuostabu: vidutinis atlyginimas čia – 300-400 dolerių, o Peru, Bolivijoje – apie 100.“

Pinočetas. „Kalbėdami apie savo šalį, Čilės gyventojai išskiria du laikotarpius: iki Pinočeto ir po jo. Režimą tarsi atmeta, nenori apie jį kalbėti- matyt, per daug skaudi tema“

Kontrastai. „Registruojantis į kongresą, organizatoriai siūlė pasirinkti Čilės regioną, po kurį norėtume pakeliauti. Aš pasirinkau turą po šiaurinę šalies dalį, kur plyti Atacamos dykuma. Pamaniau, kad tikrąją Pietų Ameriką rasiu būtent čia. Juk Čilė- kontrastų šalis: įvairiose vietose vis kitoks klimatas, oro temperatūra, landšaftas.“

Miegalių miestelis. Kongresas vyko mažame miestelyje ant vandenyno kranto juokingu pavadinimu Iquiqui. Pažodžiui išvertus, reiškia: „miegok, miegok“. Mat čia nuo senų laikų nakvodavo vario kasyklų darbininkai. Nors šalies krantus skalauja vandenynas, modernių paplūdimių Iquiqui nėra. Ir šiaip jis visai neįspūdingas, čia gyvena tik kalnakasiai ir jų šeimos. Užtat yra ruonių ir pingvinų!“

Indėnai. „Čilėje gyvena ne tik baltieji, čia yra ir Amerikos indėnų – inkų ir mapučių. Šios dvi gentys ilgai kovojo, mat Čilė dabartinės savo teritorijos negalėjo pasidalyti su Bolivija ir Peru. Tačiau tamsaus gymio žmonių gali sutikti tik šalies pakraščiuose, o centrinėje dalyje, miestuose daugiausia- baltaodžiai gyventojai.

Aukštis. „...Vėl skrendame – į šiauriausią šalies tašką Afriką. Toliau keliaujame iki Putre aukščiausios šiaurinės Čilės dalies vietos. Čia- didžiausias kalnų ežeras Chungara. Kildami aukštyn, randame indėnų kaimelių, žavimės egzotiška augmenija ir gyvūnija, stebime besiganančias lamas. Kadangi atsidūrėme labai aukštai, kai kuriuos keliautojus ėmė pykinti. Pasirodo, iš karto į tokį aukštį pakilti negalima- organizmas nespėja adaptuotis ir patiria šoką. Mums liepė vaikščioti labai lėtai, kai kuriems turistams net teko dėtis deguonies kaukes. Ir aš jaučiausi apsvaigusi. Pasivaikščiojau gal dešimt minučių ir grįžau atgal į autobusą. Tačiau nesibaiminkite- paprastiems turistams niekas tokio ekstremalaus išbandymo niekas nesiūlo.“

Gastronominiai malonumai. „...San Pedras įsikūręs Atacamos dykumoje. Jaukiai papietaujame užeigėlėje grojant vietiniams muzikantams. Čilės gyventojai valgo daug žuvies, jūrų gėrybių, mėgsta įvairius prieskonius. Sriubos- labai tirštos, sočios. Tradicinis gėrimas –„ Pisco sauer“. Tai degtinė, citrina, sulys. (Gali rinktis abrikosų skonio.) Panašu į mūsiškį „atsuktuvą“... Populiariausias vynas- „ Carmenere“. Čilės gyventojai labiausiai mėgsta raudonąjį.“

Mėnulio slėnis garsėja nepaprasto grožio peizažų, jis išryškėja leidžiantis saulei. Deja, mes pavėlavome- kai atvykome į slėnį, saulė jau buvo kone už horizonto. Viena vokietė turistė net apsiverkė. Sakė, jog sukorė tiek kilometrų į Čilę vien dėl šio vaizdo. Tad nutarė dar kartą atvažiuoti...“

Viešbučiai. „Labai jaukūs, nedideli. Daugiausia- trijų, keturių, bet yra ir penkių žvaigždučių. Tiesa, žmonės paprastai čia vyksta stebėti gamtos , tad viešbutis dažniausiai atlieka nakvynės namų funkciją. Tačiau bent jau mielas baseinėlis, kuriame taip smagu atsigaivinti po karštos dienos, yra beveik kiekvieno viešbutėlio teritorijoje. O vakarais gali pasiklausyti užburiančios muzikos- ji skamba kiekviename restoranėlyje net per pietus.“

Suvenyrai. „ Ką verta įsigyti? Aš, pavyzdžiui, atsivežiau lamos kailiuką bei mielą šiltą nertinį iš lamos siūlų...Kaip suvenyrai perkami ir muzikos instrumentai, įvairūs galvos apdangalai... Viskas ten sąlyginai pigu. Čilės piniginis vienetas- pesas, bet turistai dažniausiai atsiskaito doleriais.“

Nacionalinis pasididžiavimas. „Tai...kazino. Yra kiekviename kaimelyje. Kazino-viena populiariausių Čilės gyventojų laiko praleidimo vieta. Net imdavome juoktis, kai kokiame miestelyje po susitikimo su meru vietiniai pareikšdavo, jog mūsų laukia siurprizas. Jau žinodavome, kad keliausime į kazino...“

Avialinijos. „Kaip Rusijoje važinėjama traukiniais, taip Čilėje skraidoma lėktuvais. Jie kursuoja tarsi autobusai... Reisų daug, bilietai pigūs. Kartą skrisdama kalbėjausi su bendrakeleiviais- vietos gyventojais. Jie sakė, kad vyksta į Santjagą tiesiog praleisti laiko.“

Temperamentas. „ Vietos žmonės- lėti, ramūs. Gal tokį jų temperamentą lemia aukštis – kai trūksta deguonies, labai nepalakstysi?! Suvenyrų parduotuvėse į tave gali net dėmesio nekreipti- tuo Čilė skiriasi nuo arabų šalių. Tiesa, jų muzika uždeganti, ritminga.“

Šalies ypatumai.“ Po Atacamos dykumą nerekomenduočiau keliauti vienam, be gido. Keliai, vedantys į Mėnulio slėnį, geizerius,- negrįsti, pravažiuojami tik džipais, užrašai – ispanų kalba. Orientuotis vien pagal žemėlapį –sunku. Tiesa, pavienių turistų sutikti teko, bet pastebėjau, kad jie turi gerus žemėlapius, moka ispaniškai. (Vietiniai angliškai nesupranta.)“

Argumentai. „Aplankę Vina del Marą- miestelį, esantį netoli Valparaiso uosto, grįžome į Santjagą ir išskridome namo. Čilėje yra trylika regionų, per dešimt dienu pamatėme penkis. Kelionė buvo tikrai įtempta. Su kolegomis svarstėme, ar siūlysime šią kelionę lietuviui turistui. Tuo metu atrodė, kad ne. Per daug įtempta, per daug skraidoma lėktuvais po šalį. Bet laikas praeina, atsirenki svarbiausius įspūdžius. Dabar jau žinau, kokiam turistui siūlyčiau šią kelionę. Tai turėtų būti jau daug keliavęs žmogus. Bet ir toliau norintis plėsti savo akiratį, pailsėti nuo streso, įtampos. O galbūt mėgstantis žirgus? (Siūlomi įvairūs žygiai ne tik džipais, bet ir arkliais po Atacamos dykumą. Yra viešbučių, kurie turi savo džipus, arklides.)“

Gundymas. „Nors kelionė skirta aktyviam žmogui, tempą gali pasirinkti.

Vienas mūsų grupės narys fotografas sakė, kad čia dar grįš- apvažiuos visą šalį lėtai, neskubėdamas. Tik taip gali pajusti vietos dvasią. Kai stebi flamingų šokį, senutes indėnes ar baltas miniatiūrines bažnytėles, atšiauroką peizažą, jautiesi taip, lyg žiūrėtum filmą apie Pietų Ameriką. Ar klausytum ritmingo bliuzo- atslūgus nuovargiui, prisimini tik jo melodiją.“