Straipsniai

Atsidūrusi įspūdingųjų Brazilijos karnavalų sostinėje Rio de Žaneire kelionių agentūros „AAA Wrislit“ darbuotoja Audra Savickienė pirmiausia bėgo ne sambos šokti, o žiūrėti futbolo rungtynių...

Maksimumo programa

Į Rio išvykau semtis žinių tarptautinėje turizmo parodoje.
Iš anksto susiplanavau skrydį keliomis dienomis anksčiau, kad galėčiau susipažinti su miestu, kuris buvo pati didžiausia Ostapo Benderio svajonė ir pasak jo, "miestas, kuriame visi vaikšto su baltomis kelnėmis…".

Kuris turistas neužsibrėžia sau daugiau, nei pajėgia svečioje šalyje pamatyti, pažinti, paragauti? Šį kartą ir aš neišvengiau sindromo, kurį pavadinčiau turisto „programa maksimum“. Atskridau į Rio gegužės mėnesį, miestas pasitiko giedru dangumi, ramiu vandenynu, transporto kamščiais ir nuo pačio ryto sportuojančiais Kopakabanos (Cocapabana) rajono gyventojais ir turistais.

Tik atskridusi puoliau semtis įspūdžių – kartu su kolegėmis bėgome prie Ramiojo vandenyno gerti kavos, susitikome su gidu ir pažintį su miestu pradėjome nuo Cukraus kalno.
 
Ką reiškia atsidurti mieste, kuriame gyvena daugiau nei šeši milijonai žmonių, pajutome pačią pirmą kelionės dieną. Gidas, suteikęs progą pasijusti savarankiškomis, išleido mus Rio centre, prieš tai tiksliai nupasakojęs, kaip pasiekti Metropoliteno Katedrą ir kur užsukti, jei užsimanytume užkasti. Padarėme viską taip, kaip buvo liepta. Kai išėjome iš kavinės, buvo trečia valanda dienos. Mus pagavo minia kažkur einančių Rio gyventojų. Teko po pažasčia brukti rankinukus ir judėti kartu su srautu, atidžiai dairantis į visas puses ir stengiantis neleisti miniai nusinešti mūsų į kitą pusę.

Tačiau ar nusigavome būtent ten, kur mums nurodė gidas, dar ilgai nebuvome tikros. Ar išties šis piramidės formos pastatas yra toji katedra, kurią visiems turistams rekomenduojama apžiūrėti? Buvome smarkiai nustebusios. Kaip ir daugeliu kitų žymių Brazilijos pastatų, kurie priversdavo aikčioti amerikiečius. Deja, europiečiams, išpaikintiems puošnių, didingų, senove dvelkiančių katedrų, valdovų rūmų ir pilių, Brazilijos architektūros turtai vargiai gali padaryti įspūdį. Tačiau Rio turi daugybę dalykų, kurių niekada nerastum Europoje. Tiesa, viduje Katedra spindėjo nuostabiais vitražais, kurie užbūrė ir mus - ilgai nuo jų negalėjome atitraukti akių.

Kadangi iš anksto vakarui buvau užsisakiusi ir išvyką į futbolo varžybas, pirma mano diena baigėsi tuo, kad vos neužmigau "Marakana" stadione.
 
„Marakana“ –  didžiausias pasaulio futbolo stadionas. Buvo didžiausias. Po rekonstrukcijos jame buvo sustatytos naujos kėdės, todėl sėdimų vietų nuo 200 sumažėjo iki 160 tūkstančių. Tačiau brazilams šis faktas nelabai reikšmingas, nes „Marakana“ jiems buvo ir greičiausiai amžiams liks šventa vieta. Futbolo karalius Pelė čia įmušė tūkstantąjį įvartį.

Turistus „Marakana“ traukia ne ką mažiau nei futbolo fanus, jie rungtynes stebi iš neutralios zonos, tad čia saugu, smagu ir net pats nepastebi, kaip tampi vienos ar kitos komandos sirgalius.

Kitą dieną kilome į Corcovado kalvą. Nuo šios kalvos, kaip ir nuo Cukraus kalno, atsiveria išties kvapą gniaužianti miesto panorama ir visas vingiuotos pakrantės grožis. Corcovado suteikia progą apžiūrėti ir 32 metrų aukščio Kristų – grandiozinę skulptūrą, išskėstomis rankomis laiminančią visus nuodėminguosius.
 

Miestas, kuris niekad nemiega

Vakare – sambos šou – vienas iš į “privalomų” objektų, būtinų pamatyti lankantis Rio. Tiesa, aplankėme ir keletą barų, kur vakarais skamba gyva  muzika ir brazilai nesustodami juda sambos ritmu. Bandėme ir mes tą ritmą pagauti.
 
Naktinis Rio gyvenimas miesto centre labai skiriasi nuo naktinio gyvenimo turistų pamėgtuose Kopakabanos ar Ipanemos paplūdymių rajonuose.
Čia skamba klubinė muzika, o brazilės renkasi ne sambos šokti - jų tikslas - susirasti kokį “baltąjį” globėją, kuris nėra abejingas braziliškiems kerams.
Tad mes į klubą ir neužėjome, patraukėme į viešbutį - mūsiškis buvo netoliese.

Pasirinkome prestižinę – pirmąją viešbučių liniją, kad pro langus matytume vandenyną. Pirmoji linija dvigubai brangesnė už antrąją – parai nakvynės nerasi pigiau nei 200 JAV dolerių. Tačiau, atrodo, mokėti verta, juk ant paties kranto. Balkonas, vandenynas, vyno taurė – šį romantišką vaizdelį pakoregavo realybė. Miegojome užsidariusios balkonus, nes Kopakabanos paplūdimyje veiksmas vyksta 24 valandas per parą.  O keliu, kuris atskiria viešbučius nuo paplūdimio, keturiomis juostomis pirmyn ir atgal nepertraukiamu srautu rieda automobiliai.

Rio de Žaneiras - daugiamilijoninis miestas, jis niekuomet nemiega. Kamuoliai ridinėjasi ir šokinėja kiekviename kieme, paplūdimio smiltyse. Riesti brazilių užpakaliukai kruta sambos ritmu net jei jos paprasčiausiai stovi ir laukia autobuso.

Ramybė Buzios kurorte

Dar prieš prasidedant parodai, nuvykome pasižiūrėti  tylų, saugų ir ramų Buzios kurortą.

Išvykdami iš Rio, susiduriame su neapsakomu skurdu, į kurį žvelgi su siaubu, nesuvokdamas, kad taip žmones gali gyventi. Aplink visą Rio driekiasi lušnynai, vietinių gyventojų vadinami “favelas”. Kiekviename ju nuo 100 iki 300 tūkstančių vargšų, pasmerktų nedarbiui, skurdui ir, norint išgyventi, – narkotikų prekybai.
  
Tik dvi valandos kelio nuo Rio, ir įmerkiam kojas į tą patį Ramųjį vandenyną, Buzios kurorte. Čia apsistojantys turistai gyvena jaukiose vilose, grožisi gamta, skanauja gurmanišką maistą užsigerdami  “kaipirinja” (vietinė degtinė su daug laimo sulčių ir smulkaus cukraus) ir džiaugiasi svaigiu ir ramiu kurortiniu gyvenimu.

Vakarais, vaikščiojant po šį kurotinį miestelį, galima klausytis gatvės muzikantų, grožėtis siauromis gatvelėmis ir jaukiais namais.

Čia tikras rojus jau prisisotinusiems Rio šurmulio, tiek turistams, tiek turtingiems Rio gyventojams.

Ir vėl grįžtame į Rio – kol dar nesutemę, susiruočiame Kopakabanos paplūdimyje pasėdėti ir pagurkšnoti garsiųjų kokteilių su laimu ir degtine.
Tik čia jau ne Buzios, o Rio…. Ir  mūsų viešbučio apsaugos darbuotojas neįkyriai pasiteiravęs, kiek mes užtruksime, kadangi neužilgo temsta, už dešimties metrų nuo  mūsų sėdasi saugoti mūsų poilsio.

Brazilai nori, kad šalyje netrūktų turistų, tad jie stengiasi kiek įmanydami.
Mums neteko patirti nieko panašaus, gal kad labai saugojomės, o gal ir dėl to, kad mus visi labai saugojo. Saugojo viešbučio durininkas, pasiteiraudamas, ar lauke stoviu todėl, kad laukiu taksi. Kai sužinojo, kad autobuso, pakvietė eiti vidun – juk kai autobusas atvažiuos, vairuotojas mane pakvies. Kam be reikalo kelti grėsmę?

Aišku Rio, tai dar ne visa Brazilija...

Brazilijos gamtos lobiai

Tikrieji Brazilijos lobiai laukia gerokai toliau už miesto. Tai – Iguasu kriokliai arba Manaus, nuo kurio prasideda kelias į Amazonės džiungles arba Salvadore de Bahia – vieną seniausių Brazilijos miestą ir garsiausią jos kurortą. Sakau sau „arba-arba“, nes iš tiesų tenka rinktis tik vieną iš visų trijų, jei taip kaip aš, skrendi į Braziliją savaitei.
 
Aš pasirinkau Iguasu krioklius.

Iš Rio dėl rūko (kuris yra gan dažnas reiškinys šiame mieste), lėktuvas į Iguassu vėlavo šešias valandas, tad dar kartą pasidžiaugiau, kad apdairiai užsisakėmė ne vieną, o dvi nakvynes prie krioklių.

Orų prognozės čia beveik niekada neišsipildo. Vakare apgailestavome, kad pranašaujami debesys ir lietus, o mūsų rytas išaušo giedras ir  saulėtas, tad nuvykus prie krioklių, kvapą gniaužė vaizdai.
   
Laiptuota 275 Iguasu krioklių galerija susiformavusi vietoje, kurioje kertasi dviejų valstybių – Brazilijos ir Argentinos sienos.

Turistai Iguasu krioklius gali apžiūrėti tiek iš Brazilijos, tiek iš Argentinos pusės, ir iš abiejų pusių jie atrodo skirtingai, tad norom nenorom lygini, iš kurios valstybės pusės žiūrint jie atrodo gražiausi, kol galiausiai susipainioji. Iš pradžių man atrodė, kad gražiau iš Argentinos, o kai žiūriu nuotraukas, vis gi atrodo, kad gražiau buvo žiūrint iš Brazilijos pusės.

Štai taip aš pamačiau vieną iš pasaulio stebuklų, tuo pačiu šiek tiek prisiliesdama prie kitokios kultūros, kitos gyvenimo sampratos, kitokio bendravimo.

Liko atmintyje neišdildomi vaizdai, sambos ritmai ir smagūs prisiminimai.